Lithuanian
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Dexdor (dexmedetomidine hydrochloride) – Preparato charakteristikų santrauka - N05CM18

Updated on site: 06-Oct-2017

Vaisto pavadinimasDexdor
ATC kodasN05CM18
Sudėtisdexmedetomidine hydrochloride
GamintojasOrion Corporation

1.VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Dexdor 100 mikrogramų/ml koncentratas infuziniam tirpalui

2.KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekviename 1 ml koncentrato yra deksmedetomidino hidrochlorido, atitinkančio 100 mikrogramų deksmedetomidino.

Kiekvienoje 2 ml ampulėje yra 200 mikrogramų deksmedetomidino.

Kiekviename 2 ml flakone yra 200 mikrogramų deksmedetomidino.

Kiekviename 4 ml flakone yra 400 mikrogramų deksmedetomidino.

Kiekviename 10 ml flakone yra 1000 mikrogramų deksmedetomidino.

Po praskiedimo galutinio tirpalo koncentracija turėtų būti 4 mikrogramai/ml arba 8 mikrogramai/ml.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3.FARMACINĖ FORMA

Koncentratas infuziniam tirpalui (sterilus koncentratas).

Koncentratas yra skaidrus bespalvis tirpalas, jo pH yra 4,5-7,0.

4.KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1Terapinės indikacijos

Suaugusių ITS (intensyviosios terapijos skyriuje) gydomų pacientų slopinimui, jei reikalingas ne gilesnis slopinimas kaip išliekantis reagavimas į verbalinį stimuliavimą (atitinka Ričmondo ažitacijos ir slopinimo skalės (Richmond Agitation-Sedation Scale, RASS) įvertinimą nuo 0 iki -3).

4.2Dozavimas ir vartojimo metodas

Vartoti tik ligoninėje. Dexdor turi skirti sveikatos priežiūros specialistai, turintys pacientų, kuriems būtina intensyvi priežiūra, gydymo patirties.

Dozavimas

Jau intubuotą ir slopinamą pacientą galima pradėti slopinti deksmedetomidinu. Pradinis infuzijos greitis turi būti 0,7 mikrogramai/kg kūno svorio/val., vėliau, atsižvelgiant į paciento reakciją, dozę galima laipsniškai koreguoti 0,2-1,4 mikrogramų/kg kūno svorio/val. ribose, kad būtų pasiektas norimo gylio slopinimas. Nusilpusiems pacientams turi būti apsvarstytas mažesnis pradinis infuzijos greitis. Deksmedetomidino poveikis yra labai stiprus, todėl infuzijos greitis skaičiuojamas per valandą. Po dozės koregavimo laikotarpis, kol bus pasiektas naujas stabilus slopinimo gylis, gali trukti iki vienos valandos.

Didžiausia dozė

Negalima viršyti didžiausios 1,4 mikrogramų/kg kūno svorio/val. dozės. Jei didžiausia deksmedetomidino dozė pacientui reikiamo gylio slopinimo nesukelia, būtina vietoj deksmedetomidino skirti kitokio slopinamojo preparato.

Įsotinamosios Dexdor dozės vartoti nerekomenduojama, kadangi įsotinamoji dozė yra susijusi su didesne nepageidaujamų reakcijų rizika. Jei reikia, kol nusistovės klinikinis deksmedetomidino poveikis, galima skirti propofolio ar midazolamo.

Vartojimo trukmė

Ilgesnio nei 14 dienų Dexdor vartojimo patirties nėra. Jei Dexdor infuzuojama ilgiau, preparato vartojimą būtina reguliariai vertinti iš naujo.

Ypatingos populiacijos

Senyvi pacientai

Dozės senyviems pacientams paprastai koreguoti nereikia.

Inkstų funkcijos sutrikimas

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi, dozės koreguoti nereikia.

Kepenų funkcijos sutrikimas

Deksmedetomidinas metabolizuojamas kepenyse, todėl pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi, jo reikia skirti atsargiai. Galima apsvarstyti mažesnės palaikomosios dozės infuzavimą (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

Vaikų populiacija

Dexdor saugumas ir veiksmingumas vaikams nuo 0 iki 18 metų neištirti. Informacija apie šiuo metu esamus duomenis išdėstyta 4.8, 5.1 ir 5.2 skyriuose, tačiau jokių dozavimo rekomendacijų pateikti negalima.

Vartojimo metodas

Dexdor galima vartoti tik praskiestą ir tik infuzuoti į veną, naudojant infuzijos kontrolės prietaisą. Vaistinio preparato skiedimo prieš vartojant instrukcija pateikiama 6.6 skyriuje.

4.3Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.

Progresavusi širdies laidumo blokada (2 arba 3 laipsnio), nebent funkcionuoja stimuliatorius.

Nekontroliuojama hipotenzija.

Ūminis smegenų kraujotakos sutrikimas.

4.4Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Stebėjimas

Dexdor skirtas vartoti tik intensyviosios terapijos skyriuje; kitomis sąlygomis šio vaistinio preparato skirti nerekomenduojama. Dexdor infuzijos metu turi būti nuolat stebima visų pacientų širdies veikla. Jei pacientas nėra intubuotas, būtina stebėti jo kvėpavimą, kadangi yra kvėpavimo slopinimo ir tam tikrais atvejais apnėjos rizika (žr. 4.8 skyrių).

Bendrosios atsargumo priemonės

Kadangi negalima vartoti įsotinamosios arba smūginės Dexdor dozės, vaistinio preparato skiriantis specialistas turi būti pasiruošęs kitų slopinamąjį poveikį sukeliančių vaistinių preparatų ūminei ažitacijos kontrolei arba procedūrų metu, ypač pirmosiomis Dexdor infuzavimo valandomis.

Pastebėta, kad kai kurie Dexdor gydyti pacientai, reaguodami į stimuliavimą, tapdavo sužadinti ir budrūs. Jeigu nėra kitokių klinikinių požymių ir simptomų, tai neturi būti laikoma veiksmingumo stokos įrodymu.

Dexdor negalima skirti slopinimui sukelti prieš intubaciją ar raumenis atpalaiduojančių preparatų skyrimo metu.

Deksmedetomidinas nesukelia kai kuriems kitiems slopinamiesiems vaistiniams preparatams būdingo traukulius šalinančio poveikio, todėl pasireiškusių traukulių jis neslopins.

Jeigu pacientui skiriama deksmedetomidino ir kitokių medžiagų, kurios sukelia slopinamąjį poveikį arba poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai, būtina imtis atsargumo priemonių, kadangi gali pasireikšti adityvus poveikis.

Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai bei atsargumo priemonės

Deksmedetomidinas, sukeldamas centrinį simpatinę nervų sistemą slopinantį poveikį, mažina širdies susitraukimų dažnį ir kraujospūdį, tačiau, jei koncentracija yra didesnė, pasireiškia periferinė vazokonstrikcija ir hipertenzija (žr. 5.1 skyrių). Deksmedetomidinas gilaus slopinimo paprastai nesukelia, pacientą galima lengvai pažadinti. Dėl šios priežasties deksmedetomidino netinka skirti pacientams, kurie minėto poveikio netoleruos, pvz., jei reikalingas nuolatinis gilus slopinimas ar širdies ir kraujagyslių sistema yra labai nestabili.

Deksmedetomidino būtina atsargiai skirti pacientams, kuriems jau yra bradikardija. Duomenų apie Dexdor poveikį pacientams, kurių širdies susitraukimų dažnis yra mažesnis kaip 60 kartų per minutę, yra labai nedaug, todėl jiems šio vaistinio preparato būtina skirti ypač atsargiai. Bradikardijos paprastai gydyti nereikia, tačiau ji dažniausiai praeina skyrus anticholinerginių preparatų ar sumažinus dozę, jei reikia. Pacientai, kurių fizinė būklė yra ypač gera, ir pacientai, kurių širdies susitraukimų dažnis ramybės metu yra mažas, gali būti ypač jautrūs alfa-2 receptorių agonistų sukeltai bradikardijai; buvo laikino sinusinio mazgo veiklos nutrūkimo atvejų.

Kraujospūdį mažinantis deksmedetomidino poveikis gali turėti didesnę reikšmę pacientams, kuriems jau yra hipotenzija (ypač nereaguojanti į kraujagysles sutraukiančias medžiagas), hipovolemija, lėtinė hipotenzija ar funkcinio rezervo sumažėjimas, ypač jei pacientui yra sunki skilvelių disfunkcija ar jis yra senyvas (tokiu atveju būtina ypatingai atidi priežiūra) (žr. 4.3 skyrių). Pasireiškus hipotenzijai, specifinio gydymo paprastai nereikia, tačiau, esant reikalui, preparato skiriantis specialistas turi būti pasirengęs imtis veiksmų: mažinti dozę ir skirti skysčių bei (arba) kraujagysles sutraukiančių medžiagų.

Pacientus, kurių periferinės autonominės nervų sistemos veikla yra sutrikusi (pvz., dėl nugaros smegenų pažeidimo), pradėjus gydyti deksmedetomidinu, hemodinaminiai pokyčiai gali būti didesni, todėl tokiems pacientams šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai.

Laikina hipertenzija dažniausiai pasireikšdavo pavartojus įsotinamąją dozę ir būdavo susijusi su periferines kraujagysles sutraukiančiu deksmedetomidino poveikiu, todėl įsotinamosios dozės vartoti nerekomenduojama. Paprastai hipertenzijos gydyti nereikia, bet gali būti naudinga mažinti nuolatinės infuzijos greitį.

Esant didesnei koncentracijai pasireiškianti lokali vazokonstrikcija gali turėti didesnę reikšmę pacientams, kurie serga išemine širdies liga ar sunkia smegenų kraujagyslių liga, todėl tokius pacientus būtina atidžiai stebėti. Jei atsiranda miokardo ar smegenų išemijos požymių, būtina apsvarstyti dozės mažinimą arba preparato vartojimo nutraukimą.

Pacientai, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai, kadangi per didelė dozė gali didinti nepageidaujamų reakcijų ar per stipraus slopinamojo poveikio riziką bei prailginti poveikį (tai susiję su deksmedetomidino klirenso sumažėjimu).

Pacientai, kuriems yra nervų sistemos sutrikimų

Duomenų apie deksmedetomidino infuzavimą sunkiomis nervų sistemos ligomis sergantiems pacientams, pvz., patyrusiems galvos traumą ar po neurochirurginės operacijos, yra nedaug, todėl jiems šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai, ypač jei reikalingas gilus slopinimas. Deksmedetomidinas gali mažinti smegenų kraujotaką ir intrakraninį spaudimą, todėl, renkantis gydymą, į tai būtina atsižvelgti.

Kita

Staigus alfa-2 agonistų vartojimo nutraukimas po ilgalaikio gydymo retai būdavo susijęs su nutraukimo reakcijomis. Jei netrukus po deksmedetomidino vartojimo nutraukimo pacientui atsiranda ažitacija ir hipertenzija, būtina pagalvoti apie galimą nutraukimo reakciją.

Ar saugu deksmedetomidino skirti pacientams, kuriems yra piktybinės hipertermijos rizika, nežinoma, todėl tokiems pacientams šio vaistinio preparato infuzuoti nerekomenduojama. Jei pasireiškia ilgalaikis karščiavimas, kurio priežastis nežinoma, gydymą Dexdor būtina nutraukti.

4.5Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Sąveikos tyrimai atlikti tik suaugusiesiems.

Tikėtina, kad deksmedetomidino vartojant kartu su anestetikais, slopinamąjį poveikį sukeliančiais preparatais, migdomaisiais preparatais ir opioidais, jų poveikis, įskaitant raminamąjį ir anesteziją sukeliantį poveikį bei poveikį širdies bei kvėpavimo sistemai, sustiprės. Specifinių tyrimų metu patvirtinta, kad poveikis sustiprėja vartojant izoflurano, propofolio, alfentanilio ir midazolamo.

Farmakokinetinės deksmedetomidino ir izoflurano, propofolio, alfentanilio bei midazolamo sąveikos nenustatyta. Vis dėlto, atsižvelgiant į galimą farmakodinaminę sąveiką, sudėtinio gydymo atveju gali reikėti mažinti deksmedetomidino ar kartu vartojamo anestetiko, slopinamojo ar migdomojo preparato ar opioido dozę.

Deksmedetomidino sukeliamo CYP fermentų, įskaitant CYP2B6, slopinamojo poveikio tyrimai atlikti su žmogaus kepenų mikrosomų preparatais. In vitro tyrimo metu gauti duomenys rodo, kad in vivo galima deksmedetomidino ir substratų, kurių metabolizmas vyksta daugiausiai dalyvaujant CYP2B6, sąveika.

In vitro deksmedetomidinas indukavo CYP1A2, CYP2B6, CYP2C8, CYP2C9 ir CYP3A4, toks poveikis galimas ir in vivo. Klinikinė tokio poveikio reikšmė nežinoma.

Jei pacientas gydomas kitokiais vaistiniais preparatais, kurie sukelia hipotenziją ir bradikardiją, pvz., beta adrenoreceptorių blokatoriais, reikia apsvarstyti, kad toks poveikis gali sustiprėti, tačiau sąveikos su esmololiu tyrimo metu poveikio sustiprėjimas buvo nedidelis.

4.6Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Duomenų apie deksmedetomidino vartojimą nėštumo metu nėra arba jų nepakanka.

Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių). Dexdor nerekomenduojama vartoti nėštumo metu ir vaisingoms moterims, kurios nevartoja kontracepcijos priemonių.

Žindymas

Esami tyrimų su žiurkėmis duomenys rodo, kad deksmedetomidinas ar metabolitai išsiskiria į pieną. Pavojaus žindomiems kūdikiams atmesti negalima. Atsižvelgiant į žindymo naudą kūdikiui ir gydymo naudą motinai, reikia nuspręsti, ar nutraukti žindymą, ar gydymą deksmedetomidinu.

Vaisingumas

Poveikio žiurkių vislumui tyrimo metu deksmedetomidinas patinų ir patelių vislumo nekeitė.

4.7Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Duomenys neaktualūs.

4.8Nepageidaujamas poveikis

Saugumo savybių apibendrinimas

Nepageidaujamos su deksmedetomidinu susijusios reakcijos, apie kurias dažniausiai pranešta, yra hipotenzija, hipertenzija ir bradikardija, jos pasireiškia atitinkamai maždaug 25 %, 15 % ir 13 % pacientų.

Be to, hipotenzija ir bradikardija buvo dažniausiai pasireiškusios su deksmedetomidinu susijusios sunkios nepageidaujamos reakcijos, atsiradusios atitinkamai 1,7 % ir 0,9 % į atsitiktines imtis suskirstytų intensyviosios terapijos skyriuje (ITS) gydytų pacientų.

Nepageidaujamų reakcijų sąrašas lentelės forma

Duomenys apie 1 lentelėje išvardytas nepageidaujamas reakcijas gauti apibendrinus klinikinių tyrimų duomenis.

Nepageidaujamų reiškinių dažnis apibūdinamas taip (dažniausi reiškiniai nurodomi pirmiausia): labai dažni ( 1/10), dažni (nuo 1/100 iki 1/10), nedažni (nuo 1/1 000 iki 1/100), reti (nuo 1/10 000 iki 1/1 000), labai reti ( 1/10 000).

1 lentelė. Nepageidaujamos reakcijos

Metabolizmo ir mitybos sutrikimai

Dažni:

hiperglikemija, hipoglikemija

Nedažni:

metabolinė acidozė, hipoalbuminemija

Psichikos sutrikimai

Dažni: ažitacija

Nedažni: haliucinacijos

Širdies sutrikimai

Labai dažni:

bradikardija*

Dažni:

miokardo išemija ar infarktas, tachikardija

Nedažni:

pirmojo laipsnio atrioventrikulinė blokada, širdies išstumiamo kraujo tūrio

sumažėjimas

 

Kraujagyslių sutrikimai

Labai dažni:

hipotenzija*, hipertenzija*

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai

Dažni:

kvėpavimo slopinimas

Nedažni:

dispnėja, apnėja

Virškinimo trakto sutrikimai

Dažni:

pykinimas, vėmimas, burnos džiūvimas

Nedažni:

pilvo pūtimas

Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai

Dažni:

nutraukimo sindromas, hipertermija

Nedažni:

vaistinio preparato neveiksmingumas, troškulys

* Žr. poskyrį „Tam tikrų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas“

Tam tikrų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas

Kliniškai reikšmingą hipotenziją ir bradikardiją reikia gydyti taip, kaip aprašyta 4.4 skyriuje.

Reliatyviai sveikiems ne ITS deksmedetomidinu gydytiems pacientams bradikardija kartais sukeldavo sinusinio mazgo veiklos nutrūkimą ar sustojimą. Tokie simptomai praeidavo pakėlus kojas ar skyrus anticholinerginių preparatų, pvz., atropino ar glikopirolato. Pavieniais atvejais bradikardija pacientams, kuriems širdies susitraukimų dažnis jau buvo retas, progresavo iki asistolijos periodų.

Hipertenzija buvo susijusi su įsotinamąja doze, todėl tokios reakcijos riziką galima sumažinti neskiriant įsotinamosios dozės arba sumažinant ją ar jos infuzavimo greitį.

Vaikų populiacija

Poveikis >1 postnatalinio mėnesio vaikams (dauguma jų buvo po operacijos) tirtas vaistinio preparato vartojant ITS ne ilgiau kaip 24 valandas, gauti saugumo duomenys buvo panašūs į suaugusių žmonių saugumo duomenis. Duomenų apie naujagimių (28-44 gestacinių savaičių) gydymą yra labai nedaug, turima informacijos tik apie ≤0,2 µg/kg kūno svorio/val. palaikomosios dozės vartojimą. Mokslinėje literatūroje paskelbta apie vieną hipotermijos ir bradikardijos atvejį naujagimiui.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas naudodamiesi V priede nurodyta nacionaline pranešimo sistema.

4.9Perdozavimas

Simptomai

Klinikinių tyrimų metu bei po preparato pasirodymo rinkoje gauta keletas pranešimų apie deksmedetomidino perdozavimą. Pranešta, kad šiais atvejais didžiausias deksmedetomidino infuzijos greitis buvo iki 60 µg/kg kūno svorio/val. 36 minutes ir 30 µg/kg kūno svorio/val. 15 minučių atitinkamai 20 mėnesių vaikui ir suaugusiam žmogui. Dažniausios su šiais perdozavimo atvejais susijusios nepageidaujamos reakcijos buvo bradikardija, hipotenzija, per stiprus slopinamasis poveikis, somnolencija ir širdies veiklos nutrūkimas.

Gydymas

Jei perdozuojama ir atsiranda klinikinių simptomų, būtina sumažinti deksmedetomidino infuzijos greitį arba ją nutraukti. Labiausiai tikėtinas poveikis yra širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai, juos reikia gydyti atsižvelgiant į klinikinę būklę (žr. 4.4 skyrių). Jei koncentracija didelė, gali pasireikšti hipertenzija, o ne hipotenzija. Klinikinių tyrimų metu pasireiškęs sinusinio mazgo veiklos nutrūkimas atsistatydavo savaime arba po atropino ir glikopirolato pavartojimo. Pavieniais sunkaus širdies veiklos nutrūkimą sukėlusio perdozavimo atvejais pacientą reikėjo gaivinti.

5.FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – psicholeptikai, kiti migdomieji ir slopinamieji preparatai, ATC kodas – N05CM18.

Deksmedetomidinas yra selektyvaus poveikio alfa-2 receptorių agonistas, sukeliantis įvairų farmakologinį poveikį. Jis mažina noradrenalino išsiskyrimą simpatinių nervų galūnėse ir taip sukelia simpatinės nervų sistemos aktyvumą mažinantį poveikį. Slopinamasis poveikis pasireiškia dėl sumažėjusių iškrūvių mėlynojoje dėmėje (locus coeruleus), t. y. vyraujančiame noradrenerginiame branduolyje, esančiame smegenų kamiene. Deksmedetomidinas sukelia analgezinį bei anestetikų ir analgetikų poreikį mažinantį poveikį. Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai priklauso nuo dozės: jei infuzijos greitis mažesnis, dominuoja centrinis poveikis, todėl mažėja širdies susitraukimų dažnis ir kraujospūdis. Jei infuzuojama didesnė dozė, pradeda dominuoti periferines kraujagysles sutraukiantis poveikis, todėl didėja sisteminis kraujagyslių pasipriešinimas ir kraujospūdis, tuo tarpu bradikardiją sukeliantis poveikis dar labiau stiprėja. Monoterapijai vartojamas deksmedetomidinas kvėpavimą slopinančio poveikio sveikiems žmonėms beveik nesukelia.

Placebu kontroliuotų tyrimų, kuriuose dalyvavo ITS po operacijos gydyti jau intubuoti bei midazolamu ar propofoliu slopinti pacientai, metu Dexdor iki 24 val. trukusio slopinimo laikotarpiu reikšmingai mažino ir greitam slopinimui naudojamų preparatų (midazolamo ar propofolio), ir opioidų poreikį. Daugumai pacientų, kuriems buvo skirta deksmedetomidino, papildomo slopinamojo gydymo nereikėjo. Pacientams buvo galima pašalinti intubacinį vamzdelį nenutraukiant Dexdor infuzijos. Tyrimų, kuriuose dalyvavo ne ITS pacientai, metu patvirtinta, kad Dexdor galima saugiai infuzuoti tik tinkamai stebimiems pacientams, kuriems neatlikta endotrachėjinė intubacija.

Deksmedetomidino poveikis buvo panašus į midazolamo (santykis 1,07; 95 % PI 0,971, 1,176) ir propofolio (santykis 1,00; 95 % PI 0,922, 1,075) poveikį, vertinant laiką iki tikslinio slopinimo pasiekimo daugiausia pacientams, kuriems buvo reikalingas ilgalaikis silpnas ar vidutinio stiprumo slopinimas (RASS įvertinimas nuo 0 iki -3) ITS iki 14 dienų; be to, deksmedetomidinas, palyginus su midazolamu, sumažino dirbtinės ventiliacijos trukmę bei, palyginus su midazolamu ir propofoliu, sutrumpino laikotarpį iki endotrachėjinio vamzdelio pašalinimo. Palyginus ir su propofolio, ir su midazolamo poveikiu, pacientai buvo lengviau pažadinami, geriau vykdė nurodymus ir lengviau gebėjo nurodyti, ar jiems skauda. Deksmedetomidinu gydytiems pacientams dažniau pasireiškė

hipotenzija ir bradikardija, tačiau rečiau – tachikardija, palyginus su midazolamo vartojusiais pacientais, bei dažniau atsirado tachikardija ir panašiu dažniu pasireiškė hipotenzija, palyginus su propofoliu gydytais pacientais. Tyrimo metu delyro įvertinimas pagal CAM-ICU skalę deksmedetomidinu gydytiems pacientams buvo mažesnis, nei midzolamo vartojusiems pacientams, o su delyru susijusių nepageidaujamų reiškinių atsirado rečiau, palyginus su propofolio poveikiu. Pacientai, kuriems deksmedetomidinas pakankamo slopinimo nesukėlė ir jiems buvo nutrauktas preparato skyrimas, buvo pradėti slopinti arba propofoliu, arba midazolamu. Didesnė nepakankamo slopinamojo poveikio rizika buvo pacientams, kuriems buvo sunku sukelti slopinamąjį poveikį įprastiniais preparatais prieš pat deksmedetomidino vartojimo pradėjimą.

Duomenų apie pediatrinių pacientų gydymo veiksmingumą gauta kontroliuojamos dozės ITS pacientų tyrime, kuriame daugiausia dalyvavo operaciją patyrę pacientai nuo 1 mėnesio iki ≤17 metų. Maždaug 50 % deksmedetomidinu gydytų pacientų nereikėjo papildomai vartoti midazolamo (gydymo trukmės mediana buvo 20,3 val., vaistinio preparato vartota ne ilgiau kaip 24 val.). Duomenų apie ilgesnį kaip 24 val. gydymą nėra. Duomenų apie naujagimių (28-44 gestacinių savaičių) gydymą yra labai nedaug, turima informacijos tik apie mažų dozių (≤0,2 µg/kg kūno svorio/val.) vartojimą (žr. 5.2 ir

4.4 skyrius). Jei yra hipotermija ir būklė, kai širdies išstumiamas kraujo tūris priklauso nuo širdies susitraukimų dažnio, naujagimiams gali būti ypač dažna Dexdor sukeliama bradikardija.

Dvigubai koduotų palyginamuoju preparatu kontroliuotų ITS vykdytų tyrimų metu kortizolio slopinimo dažnis buvo 0,5 % deksmedetomidinu gydytiems pacientams (n=778) ir 0 % midazolamu (n=338) arba propofoliu (n=275) gydytiems pacientams. Apie tokį atvejį buvo pranešta kaip apie nesunkų, apie 3 – kaip apie vidutinio sunkumo.

5.2Farmakokinetinės savybės

Deksmedetomidino farmakokinetika, kai preparato buvo trumpai infuzuojama į veną, vertinta tyrimų su sveikais savanoriais metu, o kai infuzuojama ilgai – tyrimų su ITS pacientais metu.

Pasiskirstymas

Deksmedetomidinui būdingas dviejų kamerų dispozicijos modelis. Sveikų savanorių organizme būna greita pasiskirstymo fazė (centrinis apskaičiuotas pusinio pasiskirstymo laikas (t1/2α) yra maždaug

6 minutės). Apskaičiuotas vidutinis galutinis pusinės eliminacijos laikas (t1/2) yra maždaug nuo 1,9 iki 2,5 val. (mažiausiai 1,35 val., daugiausiai 3,68 val.), apskaičiuotas vidutinis pusiausvyrinis pasiskirstymo tūris (Vss) yra maždaug nuo 1,16 iki 2,16 l/kg kūno svorio (nuo 90 iki 151 litro). Apskaičiuotas vidutinis plazmos klirensas (Cl) yra maždaug nuo 0,46 iki 0,73 l/val./kg kūno svorio (nuo 35,7 iki 51,1 l/val.). Vidutinis kūno svoris, susijęs su šiomis apskaičiuotomis Vss ir Cl reikšmėmis, buvo 69 kg. ITS gydomų pacientų plazmoje >24 val. infuzuoto deksmedetomidino farmakokinetiniai rodikliai būna panašūs. Apskaičiuoti farmakokinetiniai rodikliai yra tokie: t1/2 – maždaug 1,5 val., Vss – maždaug 93 litrai, Cl – maždaug 43 l/val. 0,2-1,4 µg/kg kūno svorio/val. greičiu švirkščiamo deksmedetomidino farmakokinetika yra linijinė, o ne ilgiau kaip 14 dienų vartojamo preparato nesikaupia. 94 % deksmedetomidino prisijungia prie plazmos baltymų. Jungimasis prie plazmos baltymų yra nekintantis, jei koncentracija yra 0,85-85 ng/ml. Deksmedetomidinas jungiasi ir prie žmogaus serumo albumino, ir prie alfa-1-rūgšties glikoproteino. Serumo albuminas yra pagrindinis baltymas, prie kurio plazmoje jungiasi deksmedetomidinas.

Biotransformacija ir eliminacija

Deksmedetomidinas eliminuojamas vykstant ekstensyviam metabolizmui kepenyse. Vyksta trijų tipų pirminė metabolinė reakcija: tiesioginė N-gliukuronizacija, tiesioginis N-metilinimas ir citochromo P450 katalizuojama oksidacija. Deksmedetomidino metabolitai, kurių kraujyje nustatoma daugiausia, yra du N-gliukuronidų izomerai. Metabolitas H-1, N-metilo 3-hidroksimetilo deksmedetomidino O- gliukuronidas, taip pat yra svarbiausias kraujyje cirkuliuojantis deksmedetomidino biotransformacijos produktas. Citochromo P-450 katalizuotos reakcijos metu susidarę du mažiau svarbūs kraujyje cirkuliuojantys metabolitai yra 3-hidroksimetilo deksmedetomidinas (jis susidaro vykstant

deksmedetomidino hidroksilinimui ties 3-metilo grupe) ir H-3 (jis susidaro vykstant imidazolo žiedo oksidacijai). Turimi duomenys rodo, kad oksiduotų metabolitų susidarymą katalizuoja keletas CYP formų (CYP2A6, CYP1A2, CYP2E1, CYP2D6 ir CYP2C19). Farmakologinis šių metabolitų aktyvumas yra nereikšmingas.

Į veną infuzavus radioaktyviu atomu pažymėto deksmedetomidino nustatyta, kad po devynių dienų vidutiniškai 95 % radioaktyvumo išsiskyrė su šlapimu ir 4 % - su išmatomis. Metabolitai, kurių šlapime randama daugiausia, yra du N-gliukuronidų izomerai (jie sudaro maždaug 34 % dozės) ir N- metilo 3- hidroksimetilo deksmedetomidino O-gliukuronidas (sudaro 14,51 % dozės). Metabolitai, kurių susidaro mažiau (deksmedetomidino karboksilo rūgštis, 3-hidroksimetilo deksmedetomidinas ir jo O-gliukuronidas), kiekvienas sudaro 1,11-7,66 % dozės. Su šlapimu išsiskiria mažiau kaip 1 % nepakitusio priminio preparato. Maždaug 28 % su šlapimu išsiskiriančių metabolitų yra neidentifikuoti metabolitai, kurių susidaro nedaug.

Ypatingos populiacijos

Reikšmingų su amžiumi ar lytimi susijusių farmakokinetinių rodiklių skirtumų nenustatyta.

Jei paciento kepenų funkcija sutrikusi, deksmedetomidino prie plazmos baltymų jungiasi mažiau, palyginus su atitinkamu sveikų savanorių rodmeniu. Vidutinis procentinis neprisijungusio deksmedetomidino kiekis sveikų savanorių plazmoje būna 8,5 %, o pacientų, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, plazmoje – 17,9 %. Pacientams, kuriems buvo įvairaus sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas (A, B arba C Child-Pugh klasė), deksmedetomidino kepenų klirensas sumažėjo, o eliminacijos iš plazmos t1/2 pailgėjo. Vidutinis neprisijungusio deksmedetomidino plazmos klirensas pacientams, kuriems buvo nesunkus, vidutinio sunkumo ir sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, sudarė atitinkamai 59 %, 51 % ir 32 % tyrimų su normaliais sveikais savanoriais metu nustatyto klirenso. Vidutinis t1/2 pacientams, kuriems buvo nesunkus, vidutinio sunkumo ir sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, pailgėjo atitinkamai iki 3,9 val., 5,4 val. ir 7,4 val. Nors deksmedetomidino dozė priklauso nuo poveikio, gali reikėti apsvarstyti pradinės ar palaikomosios dozės sumažinimą pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi (atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą ir paciento atsaką).

Jei yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas (kreatinino klirensas <30 ml/min.), deksmedetomidino farmakokinetika nepakinta, palyginus su sveikų žmonių rodmenimis.

Duomenų apie naujagimius (28-44 gestacinių savaičių) ir vaikus iki 17 metų yra nedaug. Gauta duomenų, kad deksmedetomidino pusinės eliminacijos laikas vaikų (nuo1 mėnesio iki 17 metų) organizme būna panašus į suaugusių žmonių rodmenį, tačiau naujagimių (jaunesnių kaip 1 mėnesio) organizme jis būna didesnis. 1 mėnesio–6 metų pacientų grupėje pagal kūno svorį koreguotas plazmos klirensas buvo didesnis, tačiau vyresnių vaikų rodmuo mažėjo. Naujagimių (jaunesnių kaip

1 mėnesio) pagal kūno svorį koreguotas plazmos klirensas buvo mažesnis (0,9 l/val./kg kūno svorio) nei atitinkamas vyresnių vaikų rodmuo, tai lėmė nesubrendimas. Turimi duomenys apibendrinti toliau pateiktoje lentelėje.

 

 

Vidurkis (95 % PI)

Amžius

N

Cl (l/val./kg)

t1/2 (val.)

Jaunesni kaip 1 mėnesio

0,93

4,47

(0,76; 1,14)

(3,81; 5,25)

 

 

Nuo 1 iki <6 mėnesių

1,21

2,05

(0,99; 1,48)

(1,59; 2,65)

 

 

Nuo 6 iki <12 mėnesių

1,11

2,01

(0,94; 1,31)

(1,81; 2,22)

 

 

Nuo 12 iki <24 mėnesių

1,06

1,97

(0,87; 1,29)

(1,62; 2,39)

 

 

Nuo 2 iki < 6 metų

1,11

1,75

(1,00; 1,23)

(1,57; 1,96)

 

 

Nuo 6 iki <17 metų

0,80

2,03

(0,69; 0,92)

(1,78; 2,31)

 

 

5.3Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Įprastų farmakologinio saugumo, vienkartinės ir kartotinių dozių toksiškumo bei genotoksiškumo ikiklinikinių tyrimų duomenys specifinio pavojaus žmogui nerodo.

Toksinio poveikio reprodukcijai tyrimų metu deksmedetomidinas žiurkių patinų ir patelių vislumo nekeitė, teratogeninio poveikio žiurkėms ar triušiams neatsirado. Tyrimo su triušiais metu į veną vartojant didžiausią dozę (96 µg/kg kūno svorio per parą), buvo pasiekta ekspozicija, atitinkanti klinikinę ekspoziciją. Po oda vartojama didžiausia dozė (200 µg/kg kūno svorio per parą) žiurkėms dažniau sukėlė embriono ir vaisiaus žūtį bei sumažino vaisiaus kūno svorį. Toks poveikis buvo susijęs su neabejotinu toksiniu poveikiu patelei. Vaisiaus kūno svorio sumažėjimas pastebėtas ir poveikio žiurkių vislumui tyrimo metu (vartota 18 µg/kg kūno svorio paros dozė), o 54 µg/kg kūno svorio paros dozė lėtino kaulėjimą. Stebėta ekspozicija žiurkių organizme buvo mažesnė už klinikinės ekspozicijos ribas.

6.FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1Pagalbinių medžiagų sąrašas

Natrio chloridas

Injekcinis vanduo

6.2Nesuderinamumas

Šio vaistinio preparato negalima maišyti su kitais, išskyrus nurodytus 6.6 skyriuje.

Suderinamumo tyrimų metu nustatyta, kad deksmedetomidiną gali adsorbuoti tam tikro tipo natūrali guma. Nors deksmedetomidino dozė priklauso nuo poveikio, jo infuzijai rekomenduojama naudoti komponentus su sintetinės ar dengtos natūralios gumos tarpinėmis.

6.3Tinkamumo laikas

3 metai

Po praskiedimo

Nustatyta, kad cheminiu ir fiziniu požiūriu tirpalas 25 °C temperatūroje išlieka stabilus 24 valandas.

Mikrobiologiniu požiūriu preparatą būtina vartoti nedelsiant. Priešingu atveju už laikymo prieš vartojimą trukmę ir sąlygas atsako vartotojas, tačiau paprastai tirpalas 2-8°C temperatūroje laikomas ne ilgiau kaip 24 valandas, nebent skiedimas atliktas kontroliuojamomis ir patvirtintomis aseptinėmis sąlygomis.

6.4Specialios laikymo sąlygos

Šio vaistinio preparato laikymui specialių temperatūros sąlygų nereikalaujama. Ampules arba flakonus laikyti išorinėje dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.

Praskiesto vaistinio preparato laikymo sąlygos pateikiamos 6.3 skyriuje.

6.5Talpyklės pobūdis ir jos turinys

2 ml I tipo stiklo ampulės.

2 ml, 5 ml arba 10 ml I tipo stiklo flakonai (pripildymo talpa yra 2 ml, 4 ml ir 10 ml), pilkos bromobutilo dangos uždoris su fluoropolimero danga.

Pakuotės dydžiai

5 x 2 ml ampulės

25 x 2 ml ampulės

5 x 2 ml flakonai

4 x 4 ml flakonai

4 x 10 ml flakonai

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

Ampulių ir flakonų turinį galima infuzuoti tik vienam pacientui.

Tirpalo ruošimas

Dexdor prieš vartojimą galima skiesti 50 mg/ml (5 %) gliukozės, Ringerio, manitolio ar 9 mg/ml (0,9 %) natrio chlorido injekciniu tirpalu, kad būtų gauta reikiama 4 mikrogramų/ml arba

8 mikrogramų/ml koncentracija. Žemiau esančioje lentelėje pateikti tūriai, reikalingi infuziniam tirpalui paruošti.

Jei reikiama koncentracija yra 4 mikrogramai/ml

 

Dexdor

 

 

 

100 mikrogramų/ml

Skiediklio tūris

Bendras infuzinio tirpalo

 

koncentrato infuziniam

tūris

 

 

 

tirpalui tūris

 

 

 

2 ml

48 ml

50 ml

 

 

 

 

 

4 ml

96 ml

100 ml

 

 

 

 

 

10 ml

240 ml

250 ml

 

 

 

 

 

20 ml

480 ml

500 ml

 

 

 

 

Jei reikiama koncentracija yra 8 mikrogramai/ml

 

 

 

 

 

 

Dexdor

 

 

 

100 mikrogramų/ml

Skiediklio tūris

Bendras infuzinio tirpalo

 

koncentrato infuziniam

tūris

 

 

 

tirpalui tūris

 

 

 

4 ml

46 ml

50 ml

 

 

 

 

 

8 ml

92 ml

100 ml

 

 

 

 

 

20 ml

230 ml

250 ml

 

 

 

 

 

40 ml

460 ml

500 ml

 

 

 

 

Tirpalą reikia švelniai pakratyti, kad jis gerai išsimaišytų.

Dexdor prieš vartojimą reikia apžiūrėti, ar nėra dalelių ir ar nepasikeitė spalva.

Nustatyta, kad Dexdor yra suderinamas su toliau išvardytais intraveniniais skysčiais ir vaistiniais preparatais:

Ringerio laktatu, 5 % gliukozės tirpalu, 9 mg/ml (0,9 %) natrio chlorido injekciniu tirpalu, 200 mg/ml (20 %) manitolio tirpalu, tiopentalio natrio druska, etomidatu, vekuronio bromidu, pankuronio bromidu, sukcinilcholinu, atrakurio besilatu, mivakurio chloridu, rokuronio bromidu, glikopirolato bromidu, fenilefrino hidrochloridu, atropino sulfatu, dopaminu, noradrenalinu, dobutaminu, midazolamu, morfino sulfatu, fentanilio citratu ir plazmos pakaitalais.

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

7.REGISTRUOTOJAS

Orion Corporation

Orionintie 1

FI-02200 Espoo

Suomija

8.REGISTRACIJOS PAŽYMĖJIMO NUMERIS (-IAI)

EU/1/11/718/001-002, EU/1/11/718/004, EU/1/11/718/006-007

9.REGISTRAVIMO / PERREGISTRAVIMO DATA

Registravimo data 2011 m. rugsėjo 16 d.

Paskutinio perregistravimo data 2016 m. gegužės 26 d.

10.TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Išsami informacija apie šį vaistinį preparatą pateikiama Europos vaistų agentūros tinklalapyje http://www.ema.europa.eu.

Pastabos

A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z
  • Žinynas
  • Get it on Google Play
  • Apie
  • Info on site by:

  • Presented by RXed.eu

  • 27558

    nurodyti receptiniai vaistai