Lithuanian
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Januvia (sitagliptin) – Preparato charakteristikų santrauka - A10BH01

Updated on site: 08-Oct-2017

Vaisto pavadinimasJanuvia
ATC kodasA10BH01
Sudėtissitagliptin
GamintojasMerck Sharp

1.VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Januvia 25 mg plėvele dengtos tabletės

2.KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje tabletėje yra sitagliptino fosfato monohidrato, atitinkančio 25 mg sitagliptino. Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3.FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė (tabletė).

Tabletė yra apvali, rausva, dengta plėvele, vienoje jos pusėje yra žyma “221”.

4.KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1Terapinės indikacijos

II tipo cukriniu diabetu sergantiems suaugusiems pacientams skiriamas pagerinti glikemijos kontrolę. Monoterapija:

pacientams, kuriems vien tik dieta ir fiziniais pratimais glikemijos pakankamai sureguliuoti nepavyksta, o metforminas netinkamas dėl kontraindikacijų ar netoleravimo.

Gydymas dviem geriamaisiais vaistais, kartu su:

metforminu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir vienu metforminu glikemijos kontroliuoti nepavyksta;

sulfonilurėjos dariniu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir didžiausia toleruojama vieno sulfonilurėjos darinio doze glikemijos kontroliuoti nepavyksta ir jeigu dėl kontraindikacijų ar netoleravimo negalima skirti metformino;

peroksisominių proliferatorių aktyvuojamų gama receptorių (PPARγ) agonistu (t. y., tiazolidinedionu) tuo atveju, jeigu PPARγ agonistas tinka ir jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais bei vienu PPARγ agonistu glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

Gydymas trimis geriamaisiais vaistais, kartu su:

sulfonilurėjos dariniu ir metforminu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir kartu šiais dviem vaistiniais preparatais glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

PPARγ agonistu ir metforminu tuo atveju, jeigu PPARγ agonistas tinka ir jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir kartu šiais dviem vaistiniais preparatais glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

Be to, Januvia galima skirti papildomai (kartu su metforminu arba be jo) prie gydymo insulinu, jei dieta, fiziniais pratimais ir pastoviomis insulino dozėmis glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

4.2Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas

Sitagliptino dozė yra 100 mg vieną kartą per parą. Skiriant kartu su metforminu ir (arba) PPARγ agonistu, metformino ir (arba) PPARγ agonisto dozės nekeičiamos, kartu skiriant Januvia.

Januvia derinant su sulfonilurėjos dariniu arba insulinu, svarstytinas sulfonilurėjos darinio arba insulino dozės mažinimas, kad sumažėtų hipoglikemijos rizika (žr. 4.4 skyrių).

Jeigu Januvia dozę pacientas praleidžia, ją jis turi išgerti tuoj pat, kai tik prisimena. Dvigubos dozės tą pačią parą vartoti negalima.

Ypatingos populiacijos

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Svarstant apie sitagliptino ir kito vaistinio preparato nuo cukrinio diabeto paskyrimą pacientui, kurio inkstų veikla yra sutrikusi, turi būti patikrintos jų skyrimo sąlygos.

Pacientams, sergantiems lengvu inkstų sutrikimu (kreatinino klirensas (KK) ≥ 50 ml/min), dozės keisti nereikia.

Pacientams, kuriems yra vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas (KK 30 iki < 50 ml/min), Januvia dozė yra 50 mg vieną kartą per parą.

Pacientams, kuriems yra sunkus inkstų sutrikimas (KK < 30 ml/min) arba galutinės stadijos inkstų liga (GSIL), kuria sergant reikia taikyti hemodializę ar peritoninę dializę, Januvia dozė yra 25 mg vieną kartą per parą. Galima vartoti nepriklausomai nuo dializės atlikimo laiko.

Kadangi pagal inkstų veiklą dozę reikia koreguoti, rekomenduojama inkstų veiklą įvertinti prieš paskiriant Januvia ir periodiškai gydymo metu.

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, sergantiems lengvu arba vidutinio sunkumo kepenų sutrikimu, dozės keisti nereikia. Su pacientais, sergančiais sunkiu kepenų sutrikimu, Januvia netirtas, todėl jį skirti reikia atsargiai (žr. 5.2 skyrių).

Vis dėlto nesitikima, kad sunkus kepenų sutrikimas paveiktų sitagliptino farmakokinetiką, nes jis daugiausia yra šalinamas per inkstus.

Senyviems pacientams

Priklausomai nuo amžiaus dozės keisti nereikia.

Vaikų populiacija

Sitagliptino saugumas ir veiksmingumas jaunesniems nei 18 metų vaikams ir paaugliams neištirti. Duomenų nėra

Vartojimo metodas

Januvia galima vartoti valgio metu arba nevalgius.

4.3Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius).

4.4Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Bendrieji įspėjimai

I tipo cukrinio diabeto ar diabetinės ketoacidozės Januvia gydyti negalima.

Ūminis pankreatitas

DPP-4 inhibitorių vartojimas yra susijęs su ūminio pankreatito išsivystymo rizika. Pacientams reikia pasakyti, kad nuolatinis ir stiprus pilvo skausmas yra būdingas ūminio pankreatito simptomas. Nutraukus sitagliptino vartojimą buvo stebimas pasveikimas nuo pankreatito (taikant palaikomąjį gydymą arba jo netaikant), tačiau yra gauta pranešimų ir apie labai retus nekrotinio ar hemoraginio pankreatito ir (arba) mirties atvejus. Jeigu yra įtariamas pankreatitas, Januvia ir kitų galimai įtartinų vaistinių preparatų vartojimą reikia nutraukti; jeigu pankreatitas yra patvirtinamas, gydymo Januvia atnaujinti negalima. Pankreatitu sirgusius pacientus gydyti reikia atsargiai.

Hipoglikemija gydymo kartu su kitais gliukozės kiekį kraujyje mažinančiais vaistiniais preparatais metu

Klinikinių tyrimų metu gydant vien Januvia arba jo ir vaistinių preparatų, kurie, kiek žinoma, nesukelia hipoglikemijos (t. y. metforminu ir (arba) PPAR agonistu), sitagliptino vartojusiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus kaip ir vartojusiems placebo. Sitagliptino kartu su insulinu arba sulfonilurėjos dariniu vartojusiems pacientams yra stebėta hipoglikemija. Todėl, norint sumažinti hipoglikemijos riziką, svarstytinas mažesnės sulfonilurėjos darinio arba insulino dozės vartojimas (žr. 4.2 skyrių).

Inkstų sutrikimas

Sitagliptinas yra šalinamas per inkstus. Norint pasiekti sitagliptino koncentraciją plazmoje panašią į tą, kuri susidaro pacientų, kurių inkstų veikla yra normali, organizme, pacientus, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas arba GSIL, kuria sergant reikia taikyti hemodializę ar peritoninę dializę, rekomenduojama gydyti mažesnėmis dozėmis (žr. 4.2 ir 5.2 skyrius).

Svarstant apie sitagliptino ir kito vaistinio preparato nuo cukrinio diabeto paskyrimą pacientui, kurio inkstų veikla yra sutrikusi, turi būti patikrintos jų skyrimo sąlygos.

Padidėjusio jautrumo reakcijos

Vaistui patekus į rinką buvo nustatyta sunkių padidėjusio jautrumo reakcijų sitagliptino vartojusiems pacientams. Šios reakcijos pasireiškė anafilaksija, angioedema ir eksfoliaciniais odos sutrikimais, įskaitant Stevens-Johnson sindromą. Šios reakcijos pasireiškė per pirmus 3 mėnesius nuo gydymo pradžios, o keletą atvejų – po pirmos dozės. Įtarus padidėjusio jautrumo reakciją Januvia vartojimą reikia nutraukti. Būtina įvertinti kitas galimas reiškinio priežastis ir, paskirti alternatyvų cukrinio diabeto gydymą.

Buliozinis (pūslinis) pemfigoidas

Poregistracinio stebėjimo metu buvo gauta pranešimų apie pūslinio pemfigoido pasireiškimo atvejus pacientams, kurie vartojo DPP-4 inhibitorių, įskaitant sitagliptiną. Jeigu įtariama, kad pasireiškė pūslinis pemfigoidas, Januvia vartojimą reikia nutraukti.

4.5Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Kitų vaistinių preparatų poveikis sitagliptinui

Žemiau pateikti klinikiniai duomenys rodo, kad klinikai reikšmingos sitagliptino sąveikos su kitais kartu vartojamais vaistiniais preparatais rizika yra maža.

Tyrimai in vitro rodo, kad svarbiausias fermentas, vykdantis ribotą sitagliptino metabolizmą yra CYP3A4, bet dalyvauja ir CYP2C8. Pacientų, kurių inkstų funkcija normali, organizme metabolizmas, įskaitant vykdomą CYP3A4, sitagliptino klirensui turi mažą įtaką. Metabolizmas sitagliptino eliminacijai gali būti reikšmingesnis esant sunkiam inkstų sutrikimui arba galutinės stadijos inkstų ligai (GSIL). Dėl to įmanoma, kad stiprūs CYP3A4 inhibitoriai, pvz., ketokonazolas,

itrakonazolas, ritonaviras, klaritromicinas, gali keisti sitagliptino farmakokinetiką pacientų, kuriems yra sunkus inkstų sutrikimas arba sergančių GSIL, organizme. Stiprių CYP3A4 inhibitorių poveikis esant sunkiam inkstų sutrikimui klinikinių tyrimų metu vertintas nebuvo.

Pernašos tyrimai in vitro parodė, kad sitagliptinas yra glikoproteino P ir organinių anijonų transporterio-3 (OAT3) substratas. In vitro sitagliptino pernašą, dalyvaujant OAT3, slopino probenecidas, tačiau manoma, kad kliniškai reikšmingos sąveikos rizika yra maža. Vartojimas kartu su OAT3 inhibitoriais in vivo netirtas.

Metforminas. II tipo cukriniu diabetu sergančių ligonių, kartotinai vartojančių 1 000 mg metformino dozę 2 kartus per parą ir kartu 50 mg sitagliptino, organizme sitagliptino farmakokinetika reikšmingai nekito.

Ciklosporinas. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo vertinamas stipraus glikoproteino P inhibitoriaus ciklosporino poveikis sitagliptino farmakokinetikai. Išgėrus kartu vieną 100 mg sitagliptino dozę ir vieną 600 mg ciklosporino dozę, sitagliptino plotas po koncentracijos kraujo plazmoje priklausomai nuo laiko (angl. AUC) ir didžiausia koncentracija kraujo plazmoje (angl. Cmax) padidėjo atitinkamai apie 29 % ir 68 %. Šie sitagliptino farmakokinetikos pokyčiai nebuvo laikomi klinikai reikšmingais. Sitagliptino klirensas inkstuose reikšmingai nekito, todėl reikšmingos sąveikos su kitais glikoproteino P inhibitoriais neturėtų pasireikšti.

Sitagliptino poveikis kitiems vaistiniams preparatams

Digoksinas. Sitagliptinas šiek tiek paveikė digoksino koncentraciją plazmoje. 10 dienų kasdien vartojus po 0,25 mg digoksino kartu su 100 mg sitagliptino, digoksino AUC padidėjo vidutiniškai 11 %, Cmax – vidutiniškai 18 %. Digoksino dozės keisti nerekomenduojama. Vis dėlto sitagliptino ir digoksino deriniu gydomus pacientus, kuriems yra digoksino toksinio poveikio rizika, dėl šios sąveikos reikia stebėti.

Tyrimų in vitro domenys rodo, kad sitagliptinas CYP450 izofermentų neslopina ir neindukuoja. Klinikinių tyrimų metu sitagliptinas reikšmingai metformino, gliburido, simvastatino, roziglitazono, varfarino ar geriamųjų kontraceptikų farmakokinetikos reikšmingai nekeitė ir tai rodo, kad in vivo jo polinkis į sąveiką su CYP3A4, CYP2C8 ar CYP2C9 substratais bei organinių katijonų pernaša yra mažas. Sitagliptinas gali in vivo silpnai slopinti glikoproteiną P.

4.6Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Reikiamų duomenų apie sitagliptino vartojimą nėštumo metu nėra. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį didelių dozių poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių). Galimas pavojus žmogui nežinomas. Kadangi klinikinių duomenų apie vartojimą nėštumo metu nepakanka, nėščioms moterims Januvia skirti negalima.

Žindymas

Nežinoma, ar sitagliptino išsiskiria su moters pienu. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad sitagliptino išsiskiria su motinos pienu. Žindymo laikotarpiu Januvia vartoti negalima.

Vaisingumas

Tyrimų su gyvūnais duomenys sitagliptino nepageidaujamo poveikio patinų ir patelių vaisingumui neparodo. Duomenų apie žmones nėra.

4.7Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Januvia gebėjimo vairuoti ir valdyti mechanizmus neveikia arba veikia nereikšmingai.Vis dėlto vairuojant ar valdant mechanizmus reikia turėti omenyje, kad buvo pastebėtas galvos svaigimas ir mieguistumas.

Be to, pacientus reikia įspėti apie galimą hipoglikemijos pavojų, kylantį Januvia vartojant kartu su sulfonilurėjos dariniu arba kartu su insulinu.

4.8Nepageidaujamas poveikis

Saugumo duomenų santrauka

Buvo pastebėtos sunkios nepageidaujamos reakcijos, įskaitant pankreatitą ir padidėjusio jautrumo reakcijas. Vartojant kartu su sulfonilurėjos dariniu, hipoglikemija buvo pastebėta 4,7 % - 13,8 %, o kartu su insulinu – 9,6 % (žr. 4.4 skyrių).

Nepageidaujamų reakcijų santrauka lentelėje

Nepageidaujamos reakcijos yra išvardintos žemiau (1-ojoje lentelėje) pagal organų sistemų klases ir dažnį. Dažnis apibūdinamas taip: labai dažni (≥ 1/10), dažni (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažni (nuo ≥ 1/1000 iki < 1/100), reti (nuo ≥ 1/10000 iki < 1/1000), labai reti (< 1/10000) ir dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

1 lentelė. Nepageidaujamų reakcijų dažnis placebu kontroliuotų sitagliptino monoterapijos klinikinių tyrimų metu ir vaistiniam preparatui esant rinkoje

Nepageidaujama reakcija

Nepageidaujamos reakcijos dažnis

 

 

Imuninės sistemos sutrikimai

 

padidėjusio jautrumo reakcijos, įskaitant anafilaksiją *,

Dažnis nežinomas

 

 

Metabolizmo ir mitybos sutrikimai

 

hipoglikemija

Dažni

 

 

Nervų sistemos sutrikimai

 

galvos skausmas

Dažni

svaigulys

Nedažni

 

 

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir

 

tarpuplaučio sutrikimai

 

intersticinė plaučių liga*

Dažnis nežinomas

 

 

Virškinimo trakto sutrikimai

 

vidurių užkietėjimas

Nedažni

vėmimas*

Dažnis nežinomas

ūminis pankreatitas*,,‡

Dažnis nežinomas

mirtinas ar nemirtinas hemoraginis ar nekrotizuojantis

Dažnis nežinomas

pankreatitas*,

 

 

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

 

niežėjimas*

Nedažni

angioneurozinė edema*,

Dažnis nežinomas

išbėrimas*,

Dažnis nežinomas

dilgėlinė*,

Dažnis nežinomas

vaskulitas odoje*,

Dažnis nežinomas

Nepageidaujama reakcija

Nepageidaujamos reakcijos dažnis

eksfoliacinės odos būklės, tarp jų Stevens-Johnson

Dažnis nežinomas

sindromas*,

pūslinis pemfigoidas*

Dažnis nežinomas

 

 

Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai

 

artralgija*

Dažnis nežinomas

mialgija*

Dažnis nežinomas

nugaros skausmas*

Dažnis nežinomas

artropatija*

Dažnis nežinomas

 

 

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai

 

pažeista inkstų veikla*

Dažnis nežinomas

ūminis inkstų veiklos nepakankamumas*

Dažnis nežinomas

* Nepageidaujamos reakcijos buvo pastebėtos vaistą pateikus į rinką.

 

žr. 4.4 skyrių.

 

‡ žiūrėkite žemiau TECOS Širdies ir kraujagyslių saugumo tyrimas.

 

Atrinktų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas

Be aukščiau aprašytų nepageidaujamų reakcijų į vaistą, mažiausiai 5 % ir daugiau sitagliptinu gydytų pacientų pastebėti nepageidaujami reiškiniai, nepaisant priežastinio ryšio su vaisto vartojimu, buvo viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir nazofaringitas. Papildomi nepageidaujami reiškiniai, nepaisant priežastinio ryšio su vaisto vartojimu, kurie dažniau pasireiškė sitagliptinu gydytiems pacientams (nesiekė 5 %, tačiau pasireiškė daugiau kaip 0,5 % didesniu dažniu sitagliptino grupėje, nei kontrolinėje grupėje), buvo osteoartritas ir galūnių skausmas.

Kai kurios nepageidaujamos reakcijos dažniau buvo stebėtos sitagliptino derinių su kitais vaistiniais preparatais nuo cukrinio diabeto klinikinių tyrimų metu, nei sitagliptino monoterapijos tyrimų metu. Tai buvo hipoglikemija (labai dažna vartojant su sulfonilkarbamido dariniu ir metforminu), gripas (dažnas vartojant kartu su insulinu (kartu su arba be metformino)), pykinimas ir vėmimas (dažnas vartojant kartu su metforminu), vidurių pūtimas (dažnas vartojant kartu su metforminu arba pioglitazonu), vidurių užkietėjimas (dažnas vartojant kartu su sulfonilkarbamido ir metformino deriniu), periferinė edema (dažna vartojant kartu su pioglitazonu arba pioglitazono ir metformino deriniu), mieguistumas ir viduriavimas (nedažni vartojant kartu su metforminu) bei burnos džiūvimas (nedažni vartojant kartu su insulinu (kartu su arba be metformino)).

TECOS Širdies ir kraujagyslių saugumo tyrimas

Į Širdies ir kraujagyslių baigčių vartojant sitagliptino vertinimo tyrimo (TECOS) (angl. Trial Evaluating Cardiovascular Outcomes with Sitagliptin (TECOS)) ketinimo gydyti populiaciją įtraukti 7332 pacientai buvo gydomi sitagliptino 100 mg per parą (arba 50 mg per parą, jeigu pradinis GFG buvo ≥ 30 ir <50 ml/min/1,73 m2) doze, o 7339 pacientai vartojo placebo. Abu preparatai buvo paskirti papildomai prie įprastos priežiūros, vykdytos pagal regioninius HbA1c ir širdies ir kraujagyslių (ŠK) ligų rizikos veiksnių kontrolės standartus. Bendrasis sunkių nepageidaujamų reiškinių dažnis sitagliptino ir placebo vartojusiems pacientams buvo panašus.

Ketinimo gydyti populiacijoje tarp pacientų, kurie prieš pradedant tyrimą jau buvo gydomi insulinu ir (arba) sulfonilkarbamido preparatu, sunkios hipoglikemijos dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 2,7 %, o placebą vartojusių - 2,5 %; tarp pacientų, kurie prieš pradedant tyrimą nevartojo insulino ir (arba) sulfonilkarbamido preparato, sunkios hipoglikemijos dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 1,0 %, o placebą vartojusių - 0,7 %. Patvirtinto pankreatito reiškinių dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 0,3 %, o placebą vartojusių - 0,2 %.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai

turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas naudodamiesi V priede nurodyta nacionaline pranešimo sistema.

4.9Perdozavimas

Kontroliuotų klinikinių tyrimų su sveikais asmenimis metu buvo skiriamos ne didesnės kaip 800 mg vienkartinės sitagliptino dozės. Vieno tyrimo metu 800 mg sitagliptino dozė minimaliai pailgino QT intervalą, tačiau pailgėjimas nelaikomas klinikai reikšmingu. Didesnės kaip 800 mg dozės vartojimo patirties klinikinių tyrimų metu nėra. I fazės kelių dozių tyrimų metu, vartojant ne didesnes kaip

600 mg per parą iki 10 dienų laikotarpiu ir 400 mg per parą iki 28 dienų laikotarpiu sitagliptino dozes, su doze susijusių nepageidaujamų reakcijų nenustatyta.

Perdozavimo atveju reikia taikyti įprastines palaikomąsias priemones, pvz., neabsorbuoto vaistinio preparato šalinimą iš virškinimo trakto, klinikinės būklės stebėjimą (įskaitant elektrokardiogramos užrašymą) ir, jei reikia, palaikomąjį gydymą.

Dialize sitagliptino iš organizmo pašalinama nedaug. Klinikinių tyrimų metu vienos 3 - 4 valandų trukmės hemodializės metu buvo pašalinta maždaug 13,5 % dozės. Jei kliniškai tinka, hemodializę būtų galima prailginti. Ar sitagliptino galima pašalinti pilvaplėvės dialize, nežinoma.

5.FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – vaistai cukriniam diabetui gydyti, dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) inhibitoriai, ATC kodas – A10BH01.

Veikimo mechanizmas

Januvia priklauso geriamųjų gliukozės koncentraciją kraujyje mažinančių vaistinių preparatų klasei, kuri vadinama dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) inhibitoriais. Glikemijos reguliavimo pagerėjimas vartojant šį vaistinį preparatą galėtų būti susijęs su aktyvių hormonų inkretinų kiekio padidėjimu. Inkretinų, įskaitant į gliukagoną panašų peptidą-1 (GPP-1) ir nuo gliukozės priklausantį insulinotropinį polipeptidą (GIP), visą dieną išskiria žarnynas, o jų kiekis didėja dėl atsako į maistą. Inkretinai yra endogeninės sistemos, kuri dalyvauja fiziologiniame gliukozės homeostazės reguliavime, dalis. Kai gliukozės koncentracija kraujyje yra normali arba padidėjusi, GPP-1 ir GIP padidina insulino gamybą ir išskyrimą iš kasos beta ląstelių, intraląsteliniu signaliniu keliu, kuriame dalyvauja ciklinis AMF. II tipo cukrinio diabeto gyvūnų modelių gydymas GPP-1 ar DPP-4 rodo, kad pagerėja beta ląstelių atsakas į gliukozę, stimuliuojama insulino gamyba ir išskyrimas. Esant didesnei insulino koncentracijai, padidėja gliukozės patekimas į audinius. Be to, GPP-1 sumažina gliukagono išsiskyrimą iš kasos alfa-ląstelių. Dėl sumažėjusios gliukagono koncentracijos ir kartu padidėjusio insulino kiekio sumažėja gliukozės gamyba kepenyse, todėl sumažėja ir jos koncentracija kraujyje. Kadangi GPP-1 ir GIP priklauso nuo gliukozės, todėl tuo atveju, kai jos koncentracija maža, GPP-1 sukeliamo insulino išsiskyrimo stimuliavimo ir gliukagono sekrecijos slopinimo, nepasireiškia. Kai gliukozės koncentracija tampa didesnė už normalią, sustiprėja tiek GPP-1, tiek GIP sukeliamas insulino išsiskyrimo stimuliavimas. Be to, GPP-1 netrikdo normalaus gliukagono atsako į hipoglikemiją. GPP-1 ir GIP aktyvumą riboja fermentas DPP-4, kuris hormonus inkretinus hidrolizės būdu greitai verčia neaktyviais produktais. Sitagliptinas neleidžia fermentui DPP-4 hidrolizuoti hormonus inkretinus, todėl kraujo plazmoje padidėja aktyvių GPP-1 ir GIP formų koncentracijos. Didindamas aktyvių inkretinų kiekį, sitagliptinas didina insulino išskyrimą ir mažina gliukagono kiekį priklausomai nuo gliukozės koncentracijos. II tipo diabetu sergantiems pacientams, kuriems yra hiperglikemija, šie insulino ir gliukagono kiekių pokyčiai lemia hemoglobino A1c (HbA1c) bei gliukozės koncentracijos sumažėjimą nevalgius ir po valgio. Nuo gliukozės priklausomas sitagliptino veikimo mechanizmas skiriasi nuo sulfonilurėjos darinių, kurie didina insulino sekreciją, net ir tuo atveju, kai gliukozės koncentracija yra maža, todėl gali sukelti hipoglikemiją tiek sergantiems II tipo cukriniu diabetu, tiek sveikiems asmenims. Sitagliptinas yra stiprus ir labai selektyvus fermento

DPP-4 inhibitorius. Labai į šį fermentą panašių DPP-8 bei DPP-9 fermentų terapinė medikamento koncentracija neslopina.

Dviejų dienų trukmės tyrimo, kuriame dalyvavo sveiki tiriamieji, metu, vartojant vien sitagliptiną padidėjo aktyvaus GPP-1 koncentracija, tuo tarpu, vartojant vien metforminą, vienodu dydžiu padidėjo aktyvaus ir bendrojo GPP-1 koncentracijos. Sitagliptino vartojant kartu su metforminu, nustatytas papildomas poveikis aktyvaus GPP-1 koncentracijai. Sitagliptinas, bet ne metforminas, padidino aktyvaus GIP koncentraciją.

Klinikinis veiksmingumas ir saugumas

Apskritai sitagliptinas pagerino glikemijos kontrolę ir gydant vien sitagliptinu, ir jo deriniu (žr. 2 lentelę).

Dviejų tyrimų metu buvo vertintas sitagliptino monoterapijos veiksmingumas ir saugumas. Dviejų tyrimų (vienas 18-os, kitas – 24 savaičių trukmės) metu gydant vien kartą per parą vartojama 100 mg sitagliptino doze, palyginti su placebu, reikšmingai pagerėjo HbA1c kiekio, gliukozės kiekio kraujo plazmoje nevalgius ir gliukozės kiekio kraujo plazmoje, praėjus 2 valandoms po valgio, rodmenys. Buvo stebimas reikšmingas pakaitinių beta ląstelių funkcijos žymenų, tarp jų ir HOMA-β (Homeostasis Model Assessment-β), proinsulino ir insulino santykio bei beta ląstelių reaktyvumo, nustatyto pagal dažnus maisto toleravimo testus, rodmenų pagerėjimas. Sitagliptinu gydytiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus į placebo sukeliamą. Abiejų tyrimų metu sitagliptino vartojusių pacientų kūno svoris nepadidėjo, o vartojusių placebo truputį sumažėjo.

Dviejų 24 savaičių trukmės tyrimų metu buvo vertintas papildomo gydymo sitagliptinu (100 mg kartą per parą) veiksmingumas ir saugumas. Vieno tyrimo metu sitagliptinu buvo papildytas gydymas vien metforminu, kito gydymas vien pioglitazonu. Sitagliptinu ar placebu gydytų pacientų kūno svorio, palyginti su pradiniu, pokyčiai buvo panašūs. Šių klinikinių tyrimų metu sitagliptinu ar placebu gydytiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamo tyrimo metu buvo vertintas sitagliptino (100 mg kartą per parą) veiksmingumas ir saugumas tuo atveju, kai juo buvo papildytas gydymas vien glimepiridu arba glimepirido ir metformino deriniu. Gydymą vien glimepiridu ar glimepirido ir metformino deriniu papildžius sitagliptinu, reikšmingai pagerėjo glikemijos parametrai. Sitagliptinu, palyginti su placebu, gydytiems pacientams saikingai padidėjo kūno svoris.

26 savaičių trukmės placebu kontroliuotas klinikinis tyrimas buvo sudarytas siekiant įvertinti vieną kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės saugumą ir veiksmingumą, papildant juo gydymą pioglitazono ir metformino deriniu. Gydymo pioglitazono ir metformino deriniu papildymas sitagliptinu reikšmingai pagerino glikemijos parametrus. Sitagliptiną ir placebą vartojusių pacientų kūno masės pokytis nuo buvusios prieš pradedant tyrimą buvo panašus. Hipoglikemijos dažnis sitagliptiną ir placebą vartojusiems pacientams taip pat buvo panašus.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamas klinikinis tyrimas buvo sudarytas siekiant įvertinti vieną kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės saugumą ir veiksmingumą, papildant juo gydymą insulinu (pastovia doze mažiausiai 10 savaičių) su metforminu arba be jo (mažiausiai 1 500 mg).

Pacientams, vartojusiems mišrų insuliną, vidutinė paros dozė buvo 70,9 vieneto per parą. Pacientams, vartojusiems ne mišrų insuliną (vidutinės veikimo trukmės arba ilgo veikimo), vidutinė paros dozė buvo 44,3 vieneto per parą. Gydymo papildymas sitagliptinu lėmė reikšmingą glikemijos rodmenų pagerėjimą. Nė vienoje grupėje reikšmingų kūno masės pokyčių, lyginant su buvusia prieš pradedant tyrimą, nebuvo.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamo faktorialaus pradinio gydymo tyrimo metu pacientams, du kartus per parą vartojusiems 50 mg sitagliptino dozę kartu su metforminu (po 500 mg arba

1 000 mg 2 kartus per parą), reikšmingai pagerėjo glikemijos parametrai, palyginti su tiriamaisiais, kuriems buvo taikyta monoterapija bet kuriuo iš minėtų vaistinių preparatų. Sitagliptino ir metformino deriniu gydytų pacientų kūno svorio sumažėjimas buvo panašus, kaip vartojusių vien metformino arba

placebo. Tiriamųjų, vartojusių tik sitagliptino kūno svoris nepakito. Visų grupių tiriamiesiems hipoglikemijos dažnis buvo panašus.

2 lentelė. HbA1c kiekio pokyčiai placebu kontroliuojamų monoterapijos ir sudėtinio gydymo tyrimų * metu

 

Vidutinis

Vidutinis HbA1c

Placebu koreguotas

Tyrimas

pradinis

kiekio (%) pokytis,

vidutinis HbA1c kiekio

HbA1c kiekis

palyginti su

(%) pokytis

 

 

(%)

pradiniu

(95% PI)

 

Monoterapijos metu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

-0,6

parą§

-0,5

 

(N = 193)

 

 

(-0,8; -0,4)

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

-0,8

parą

-0,6

 

(N = 229)

 

 

(-1; -0,6)

 

 

 

 

Sudėtinio gydymo metu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

-0,7

parą, papildant juo gydymą

-0,7

metforminu

(-0,8; -0,5)

(N = 453)

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

-0,7

parą, papildant juo gydymą

8,1

-0,9

pioglitazonu

(-0,9; -0,5)

(N = 163)

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

-0,6

parą, papildant juo gydymą

8,4

-0,3

glimepiridu

(-0,8; -0,3)

(N = 102)

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

 

parą, papildant juo gydymą

8,3

-0,6

-0,9

glimepirido ir metformino

(-1,1; -0,7)

deriniu

 

 

(N = 115)

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

 

parą, papildant juo gydymą

8,8

-1,2

-0,7

pioglitazono ir metformino

(-1,0; -0,5)

deriniu#

 

 

(N = 152)

 

 

 

 

Pradinis gydymas (du kartus per

 

 

-1,6

parą) : sitagliptinas 50 mg ir

8,8

-1,4

metforminas 500 mg

(-1,8; -1,3)

 

 

(N = 183)

 

 

 

 

Pradinis gydymas (du kartus per

 

 

-2,1

parą) : sitagliptinas 50 mg ir

8,8

-1,9

metforminas 1 000 mg

(-2,3; -1,8)

 

 

(N = 178)

 

 

 

 

 

Vidutinis

Vidutinis HbA1c

Placebu koreguotas

Tyrimas

pradinis

kiekio (%) pokytis,

vidutinis HbA1c kiekio

HbA1c kiekis

palyginti su

(%) pokytis

 

(%)

pradiniu

(95% PI)

Sitagliptinas 100 mg vieną kartą

 

 

-0,6‡,¶

per parą, papildant juo

8,7

-0,6

tebevykstantį gydymą insulinu

 

 

(-0,7; -0,4)

(+/- metforminas) (N = 305)

 

 

 

* Visi gydyti pacientai (intention-to-treat analizė)

Mažiausiųjų kvadratų vidurkiai koreguoti pagal ankstesnį antihiperglikeminį gydymą ir bazinę reikšmę

p<0,001 palyginti su placebu arba placebu ir sudėtiniu gydymu § HbA1c (%) 18-ąją savaitę.

HbA1c (%) 24-ąją savaitę.

# HbA1c (%) 26-ąją savaitę.

Mažiausiųjų kvadratų vidurkiai koreguoti pagal gydymą metforminu pirmojo vizito metu (taip arba ne), pagal gydymą insulinu pirmojo vizito metu (mišrus insulinas, lyginant su nemišriu (vidutinės veikimo trukmės arba ilgo veikimo insulinas) ir bazinę reikšmę. Sąveikos pagal gydymo sluoksnius (metformino ir insulino vartojimas) nebuvo reikšmingos (p > 0,10).

24 savaičių aktyviu palyginamuoju vaistiniu preparatu (metforminu) kontroliuoto tyrimo tikslas buvo įvertinti sitagliptino 100 mg vieną kartą per parą dozės (N = 528) veiksmingumą ir saugumą, palyginus su metforminu (N = 522) pacientams, kuriems dieta ir fiziniais pratimais glikemijos pakankamai sureguliuoti nepavyksta ir kurie negavo antihiperglikeminio gydymo (mažiausiai

4 mėnesius buvo negydomi). Vidutinė metformino dozė buvo 1 900 mg per parą. HbA1c sumažėjimas nuo vidutinio pradinio 7,2 % dydžio buvo -0,43 % vartojant sitagliptiną ir -0,57 % vartojant metforminą (analizė pagal protokolą). Bendras vertintų kaip su vaistiniu preparatu susijusių virškinimo trakto nepageidaujamų reakcijų dažnis sitagliptinu gydytiems pacientams buvo 2,7 %, palyginus su 12,6 % gydytiesiems metforminu. Hipoglikemijos dažnis gydymo grupėse reikšmingai nesiskyrė (sitagliptino 1,3 %, metformino 1,9 %). Kūno masė sumažėjo nuo pradinio dydžio abiejose grupėse (sitagliptino -0,6 kg, metformino -1,9 kg).

Tyrimu, kurio metu buvo lygintas papildomos kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės arba glipizido (sulfonilurėjos) veiksmingumas ir saugumas pacientams, kuriems gydymo vien metforminu metu gliukozės kiekis kraujyje buvo kontroliuojamas nepakankamai, nustatyta, kad sitagliptinas HbA1c kiekį sumažino panašiai kaip glipizidas. Vidutinė glipizido paros dozė, kurią vartojo lyginamosios grupės tiriamieji, buvo 10 mg ir apytikriai 40 % pacientų visu tyrimo laikotarpiu reikėjo ≤ 5 mg paros dozės. Tačiau dėl nepakankamo veiksmingumo gydymą sitagliptinu nutraukė daugiau pacientų, negu gydymą glipizidu. Sitagliptino vartojusių pacientų kūno masė, palyginti su bazine, tyrimo metu reikšmingai sumažėjo, glipizido vartojusių pacientų - reikšmingai padidėjo (atitinkamai -1,5 kg ir +1,1 kg). Šio tyrimo metu insulino gamybos ir išskyrimo veiksmingumo žymuo, t. y., proinsulino ir insulino santykis, gydant sitagliptinu pagerėjo, o gydant glipizidu pablogėjo. Sitagliptino vartojusiems pacientams hipoglikemijos dažnis (4,9 %) buvo reikšmingai mažesnis negu vartojusiems glipizido (32 %).

24 savaičių trukmės placebu kontroliuotas klinikinis tyrimas, kuriame dalyvavo 660 pacientų, buvo skirtas įvertinti insuliną organizme tausojantį sitagliptino (100 mg vieną kartą per parą) veiksmingumą ir saugumą, paskyrus jį terapijos insulinu sustiprinimo laikotarpiu prie gydymo insulinu glarginu kartu su metforminu (mažiausiai 1500 mg) arba be jo. Prieš pradedant tyrimą vidutinis HbA1c buvo 8,74 %, vidutinė insulino dozė – 37 TV per parą. Pacientai buvo išmokyti nusistatyti sau insulino glargino dozę remiantis gliukozės koncentracija nevalgius kraujyje iš įdurto piršto. 24-ąją savaitę sitagliptinu gydytiems pacientams kasdieninės insulino dozės padidėjimas buvo 19 TV per parą, o placebu gydytiems pacientams – 24 TV per parą. HbA1c sumažėjimas sitagliptino ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams buvo 1,31 %, palyginus su 0,87 % placebo ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytų pacientų, o skirtumas tarp jų yra -0,45 % (95 % PI: 0,60; 0,29). Hipoglikemijos dažnis sitagliptino ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams buvo 25,2 %, o placebo ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams - 36,8 %. Šį skirtumą iš esmės lėmė placebo grupės pacientų, patyrusių tris ar

daugiau hipoglikemijos epizodų, didesnė procentinė dalis (9,4 %, palyginus su 19,1 %). Sunkios hipoglikemijos dažnis nesiskyrė.

Su pacientais, kuriems buvo vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas, buvo atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu palygintas sitagliptinas (25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą dozė) su glipizidu (dozės nuo 2,5 mg iki 20 mg per parą). Šiame tyrime dalyvavusiems 423 pacientams buvo lėtinis inkstų veiklos sutrikimas (apytikriai apskaičiuotas glomerulų filtracijos greitis buvo mažesnis nei 50 ml/min). Nuo buvusio prieš pradedant tyrimą per 54 savaites HbA1c gydant sitagliptinu sumažėjo vidutiniškai -0,76 %, o gydant glipizidu -0,64 % (analizė “pagal protokolą”). Sitagliptino 25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą dozių veiksmingumo ir saugumo pobūdis šiame tyrime iš esmės buvo

panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali. Hipoglikemijos dažnis sitagliptino grupėje (6,2 %) buvo reikšmingai mažesnis, nei glipizido grupėje (17,0 %). Be to, kūno masės pokyčio nuo buvusio prieš pradedant tyrimą skirtumas tarp grupių taip pat buvo reikšmingas (sitagliptino grupėje -0,6 kg, o glipizido grupėje +1,2 kg).

Kitas klinikinis tyrimas, kurio metu buvo palyginta sitagliptino 25 mg vieną kartą per parą dozė su glipizido dozėmis nuo 2,5 mg iki 20 mg per parą, buvo atliktas su 129 GSIL sirgusiais ir dializuojamais pacientais. Nuo buvusio prieš pradedant tyrimą per 54 savaites HbA1c sumažėjo gydant sitagliptinu vidutiniškai -0,72 %, o gydant glipizidu -0,87 %. Sitagliptino 25 mg vieną kartą per parą dozės veiksmingumo ir saugumo pobūdis šiame tyrime iš esmės buvo panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali. Hipoglikemijos dažnis tarp gydymo grupių reikšmingai nesiskyrė (sitagliptino grupėje 6,3 %, glipizido – 10,8 %).

Kitame klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 91 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir lėtiniu inkstų sutrikimu (KK < 50 ml/min) sirgęs pacientas, gydymo sitagliptino 25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą doze saugumas ir toleravimas įprastai buvo panašus į placebo. Be to, po 12 savaičių vidutinis HbA1c (sitagliptino grupėje -0,59 %, o placebo grupėje -0,18 %) ir gliukozės koncentracijos plazmoje nevalgius (sitagliptino grupėje -25,5 mg/dl; placebo grupėje -3.0 mg/dl) sumažėjimas įprastai buvo panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali (žr. 5.2 skyrių).

Atsitiktinių imčių klinikinio tyrimo TECOS ketinimo gydyti populiacijos dydis buvo 14671 pacientas, kurių HbA1c buvo nuo ≥ 6,5 iki 8,0 %, jie sirgo ŠK liga ir buvo gydomi sitagliptinu (7332) 100 mg per parą (arba 50 mg per parą, jeigu pradinis GFG buvo ≥ 30 ir < 50 ml/min/1,73 m2) doze arba placebu (7339), kai abu preparatai buvo paskirti papildomai prie įprastos priežiūros, vykdytos pagal regioninius HbA1c ir širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių kontrolės standartus. Pacientai, kurių aGFG buvo < 30 ml/min/1,73 m2, į šį tyrimą nebuvo įtraukiami. Tiriamojoje populiacijoje buvo įtraukti 2004 75 metų ir vyresni pacientai bei 3324 pacientai, kurių inkstų funkcija sutrikusi (aGFG

< 60 ml/min/1,73 m2).

Šio tyrimo metu bendrasis apytikriai apskaičiuotas vidutinis (SN) HbA1c skirtumas tarp sitagliptino ir placebo grupių buvo 0,29 % (0,01), 95 % PI (-0,32; -0,27); p < 0,001.

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių vertinamoji baigtis buvo sudėtinė, sudaryta iš kardiovaskulinės mirties, nemirtino miokardo infarkto, nemirtino insulto ar hospitalizacijos dėl nestabilios krūtinės anginos pirmojo pasireiškimo. Papildomos širdies ir kraujagyslių vertinamosios baigtys buvo kardiovaskulinės mirties, nemirtino miokardo infarkto ar nemirtino insulto pirmasis pasireiškimas; pagrindinės vertinamosios baigties atskirų komponentų pirmasis pasireiškimas; mirtingumas dėl bet kokios priežasties; hospitalizacija dėl stazinio širdies nepakankamumo.

2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams po stebėsenos laikotarpio, kurio trukmės mediana buvo 3 metai, sitagliptinas, pridėtas prie įprastos priežiūros, sunkių nepageidaujamų širdies ir kraujagyslių reiškinių arba hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo rizikos nepadidino, palyginus su įprasta priežiūra be sitagliptino (3 lentelė).

3 lentelė. Sudėtinių širdies ir kraujagyslių vertinamųjų baigčių ir svarbiausiųjų papildomų vertinamųjų baigčių dažniai

 

Sitagliptinas 100 mg

Placebas

 

 

 

 

Dažnis

 

Dažnis

Rizikos santykis

p-vertė

 

N (%)

per 100

N (%)

per 100

(95 % PI)

 

paciento

paciento

 

 

 

 

 

 

 

 

metų*

 

metų*

 

 

Ketinimo gydyti populiacijos analizė

 

 

 

 

 

 

Pacientų skaičius

 

 

Pagrindinė sudėtinė vertinamoji

 

 

 

 

 

 

baigtis

 

 

 

 

 

 

(kardiovaskulinė mirtis,

839 (11,4)

4,1

851 (11,6)

4,2

0,98 (0,89 – 1,08)

< 0,001

nemirtinas miokardo infarktas,

 

 

nemirtinas insultas ar

 

 

 

 

 

 

hospitalizacija dėl nestabilios

 

 

 

 

 

 

krūtinės anginos)

 

 

 

 

 

 

Papildoma sudėtinė vertinamoji

 

 

 

 

 

 

baigtis

 

 

 

 

0,99 (0,89 –

 

(kardiovaskulinė mirtis,

745 (10,2)

3,6

746 (10,2)

3,6

< 0,001

1,10)

nemirtinas miokardo infarktas ar

 

 

 

 

 

 

nemirtinas insultas)

 

 

 

 

 

 

Papildomos vertinamosios baigtys

 

 

 

 

 

 

Kardiovaskulinė mirtis

380 (5,2)

1,7

366 (5,0)

1,7

1,03 (0,89 – 1,19)

0,711

Visi miokardo infarktai (mirtini ir

300 (4,1)

1,4

316 (4,3)

1,5

0,95 (0,81 – 1.11)

0,487

nemirtini)

 

 

 

 

 

 

Visi insultai (mirtini ir nemirtini)

178 (2,4)

0,8

183 (2,5)

0,9

0,97 (0,79 – 1,19)

0,760

Hospitalizacija dėl nestabilios

116 (1,6)

0,5

129 (1,8)

0,6

0,90 (0,70 – 1,16)

0,419

krūtinės anginos

 

 

 

 

 

 

Mirtis dėl bet kokios priežasties

547 (7,5)

2,5

537 (7,3)

2,5

1,01 (0,90 – 1,14)

0,875

Hospitalizacija dėl širdies

228 (3,1)

1,1

229 (3,1)

1,1

1,00 (0,83 – 1,20)

0,983

nepakankamumo

* Dažnis per 100 paciento metų apskaičiuotas taip: 100 × (iš viso pacientų, patyrusių 1 ar daugiau reiškinių tinkamų stebėsenos laikotarpiu per visą paciento metų stebėsenos laikotarpį).

Remiantis Cox modeliu, suskirstant pagal regioną. Sudėtinių vertinamųjų baigčių p-vertės atitinka „neprastesnio“ tyrimo, kuriuo siekiama įrodyti, kad rizikos santykis yra mažesnis nei 1,3. Visų kitų vertinamųjų baigčių p-vertės atitinka rizikos santykio skirtumų testą.

Hospitalizavimo dėl širdies nepakankamumo analizė buvo pakoreguota pagal prieš pradedant tyrimą buvusį širdies nepakankamumą.

Vaikų populiacija

Europos vaistų agentūra atidėjo įsipareigojimą pateikti Januvia rezultatus tyrimų su viena ar daugiau II tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų populiacijos pogrupių (žr. 4.2 skyriuje informaciją apie vartojimą vaikams).

5.2Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Sveikų tiriamųjų išgėrusių vieną 100 mg dozę, organizme sitagliptinas buvo greitai absorbuotas, didžiausia koncentracija plazmoje (Tmax mediana) atsirado po 1 – 4 valandų, vidutinis sitagliptino AUC buvo 8,52 M•hr, Cmax – 950 nM. Absoliutus sitagliptino biologinis prieinamumas yra maždaug 87 %. Kadangi labai riebus maistas kartu vartojamo sitagliptino farmakokinetikai įtakos neturėjo, todėl Januvia galima gerti valgant arba nevalgius.

Sitagliptino AUC didėjo proporcingai dozei. Cmax ir C24val proporcingumas dozei nebuvo nustatytas (Cmax didėjo daugiau negu proporcingai dozei, C24val – mažiau negu proporcingai dozei).

Pasiskirstymas

Sušvirkštus į veną vieną 100 mg sitagliptino dozę, sveikų žmonių organizme vidutinis pasiskirstymo tūris tuo metu, kai apykaita pusiausvyrinė, yra maždaug 198 litrai. Sitagliptino kiekis, kuris laikinai prisijungia prie plazmos baltymų yra mažas (38 %).

Biotransformacija

Sitagliptino metabolizuojama mažai, daugiausia jis pašalinamas su šlapimu nepakitęs. Maždaug 79 % sitagliptino išsiskiria su šlapimu nepakitusio preparato pavidalu.

Išgėrus žymėto [14C] sitagliptino dozę, maždaug 16 % radioaktyvumo buvo pašalinta su sitagliptino metabolitais. Buvo aptikti šešių metabolitų pėdsakai ir nesitikima, kad jie prisideda prie sitagliptino DPP-4 slopinamojo aktyvumo plazmoje. Tyrimai in vitro parodė, kad svarbiausias fermentas, atsakingas už ribotą sitagliptino metabolizmą yra CYP3A4, dalyvaujant ir CYP2C8.

Tyrimų in vitro duomenys rodo, kad sitagliptinas CYP izofermentų CYP3A4, 2C8, 2C9, 2D6, 1A2, 2C19 bei 2B6 neslopina, o CYP3A4 ir CYP1A2 neindukuoja.

Eliminacija

Iš sveikų asmenų, išgėrusių 100 mg žymėto [14C] sitagliptino dozę, organizmo maždaug 100 % radioaktyvumo išsiskyrė su išmatomis (13 %) bei šlapimu (87 %) per savaitę. Išgėrus 100 mg sitagliptino dozę, jo galutinės pusinės eliminacijos tariamasis periodas (t1/2) buvo 12,4 valandos. Vartojant kartotines dozes, sitagliptino organizme kaupiasi labai nedaug. Medikamento klirensas inkstuose buvo maždaug 350 ml/min.

Sitagliptinas šalinamas daugiausiai pro inkstus aktyvia sekrecija į kanalėlius. Sitagliptinas yra žmogaus organinių anijonų nešiklio-3 (angl. hOAT-3), kuris galbūt dalyvauja ir sitagliptino išsiskyrime pro inkstus, substratas. Klinikinė hOAT-3 dalyvavimo sitagliptino pernašoje reikšmė nenustatyta. Be to, sitagliptinas yra ir glikoproteino P, irgi galinčio dalyvauti sitagliptino šalinime pro inkstus, substratas. Vis dėlto glikoproteino P inhibitorius ciklosporinas sitagliptino inkstų klirenso nemažina. Sitagliptinas nėra nešiklių OCT2, OAT1 ar PEPT1/2 substratas. In vitro gydymui reikšminga sitagliptino koncentracija OAT3 (IC50 = 160 M) ar glikoproteino P (iki 250 M) vykdomos pernašos neslopino. Klinikinių tyrimų metu sitagliptinas šiek tiek veikė digoksino koncentraciją plazmoje, taigi, galėtų truputį slopinti glikoproteiną P.

Ypatingos populiacijos

Sveikų žmonių ar pacientų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, organizme sitagliptino farmakokinetika paprastai buvo panaši.

Sutrikusi inkstų funkcija

Buvo atliktas vienos dozės atviras klinikinis tyrimas, kurio metu vertinta sumažintos sitagliptino dozės (50 mg) farmakokinetika pacientų, sergančių įvairaus sunkumo lėtiniu inkstų sutrikimu, organizme, palyginti su farmakokinetika sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų organizme. Tyrime dalyvavo pacientai, kurių inkstų sutrikimas, klasifikuojant pagal kreatinino klirensą, buvo lengvas (nuo 50 iki

< 80 ml/min.), vidutinio sunkumo (nuo 30 iki < 50 ml/min.) ar sunkus (< 30 ml/min), bei hemodialize gydomi pacientai, kuriems buvo galutinės stadijos inkstų liga (angl. ESRD).

Pacientų, sergančių lengvu inkstų sutrikimu, kraujo plazmoje sitagliptino koncentracija nebuvo klinikai reikšmingai didesnė, negu sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų. Pacientų, kuriems buvo vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas, organizme sitagliptino AUC buvo maždaug 2 kartus, pacientų, kuriems buvo sunkus inkstų nepakankamumas ar kurie dėl ESRD buvo gydomi hemodialize – maždaug 4 kartus didesnė, negu sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų. Hemodialize sitagliptino buvo pašalinta nedaug (13,5 % per 3-4 valandų hemodializę, kuri buvo pradėta, praėjus 4 val. po dozės pavartojimo). Norint pasiekti sitagliptino koncentraciją plazmoje panašią į tą, kuri susidaro pacientų, kurių inkstų veikla yra normali, organizme, pacientus, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus

inkstų sutrikimas arba GSIL, kuria sergant reikia taikyti dializę, rekomenduojama gydyti mažesnėmis dozėmis (žr. 4.2 skyrių).

Sutrikusi kepenų funkcija

Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų sutrikimas (Child-Pugh rodmuo ≤ 9), Januvia dozės keisti nereikia. Pacientų, kuriems yra sunkus kepenų sutrikimas (Child-Pugh rodmuo

> 9), klinikinės gydymo patirties nėra. Vis dėlto nėra tikėtina, kad sunkus kepenų sutrikimas galėtų paveikti sitagliptino farmakokinetiką, nes daugiausiai vaistinio preparato pašalinama pro inkstus.

Senyvi pacientai

Dėl amžiaus dozės keisti nereikia. Remiantis populiacijų farmakokinetikos duomenų, gautų I ir II fazės tyrimų metu, analize, amžius sitagliptino farmakokinetikai klinikai reikšmingo poveikio nedarė. Pagyvenusių (65 - 80 metų) žmonių kraujo plazmoje sitagliptino koncentracija buvo maždaug 19 % didesnė nei jaunesnių asmenų.

Vaikų populiacija

Su vaikais klinikinių Januvia tyrimų neatlikta.

Kitų grupių pacientai

Dėl lyties, rasės ar kūno masės indekso (KMI) dozės keisti nereikia. Remiantis bendra I fazės farmakokinetikos tyrimų duomenų ir populiacijos farmakokinetikos duomenų, gautų I ir II fazės tyrimų metu, analize, minėti veiksniai klinikai reikšmingo poveikio sitagliptino farmakokinetikai neturėjo.

5.3Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Toksinis poveikis graužikų inkstams ir kepenims pasireiškė tada, kai vaistinio preparato ekspozicija jų organizme buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Poveikio nesukelianti ekspozicija graužikų organizme buvo 19 kartų didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Žiurkėms, kurių organizme medikamento ekspozicija buvo 67 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme, buvo priešakinių dantų pokyčių. Remiantis 14 savaičių trukmės tyrimais su žiurkėmis, šio poveikio nesukelianti ekspozicija buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme. Šių duomenų reikšmė žmogui nežinoma. Šunims, kurių organizme ekspozicija buvo 23 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, atsirado laikinų su gydymu susijusių fizinių simptomų. Kai kurie iš jų rodo toksinį poveikį nervų sistemai, pvz., kvėpavimas prasižiojus, seilėtekis, vėmimas baltomis putomis, ataksija, drebulys, aktyvumo sumažėjimas ir (arba) kuprota laikysena. Be to, histologiniu tyrimu nustatyta labai lengva ar lengva skeleto raumenų degeneracija, kai ekspozicija buvo maždaug 23 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Šio pokyčio nesukelianti ekspozicija buvo 6 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme.

Ikiklinikinių tyrimų metu sitagliptino genotoksinio poveikio nepastebėta. Pelėms sitagliptinas kancerogeninio poveikio nesukėlė. Žiurkėms, kurių organizme ekspozicija buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, dažniau atsirado kepenų adenoma ar karcinoma. Kadangi įrodyta, jog žiurkėms toksinis poveikis kepenims koreliuoja su kepenų naviko atsiradimu, todėl tikėtina, kad šis kepenų naviko padažnėjimas žiurkėms buvo antrinis dėl šios didelės dozės sukeliamo lėtinio toksinio poveikio kepenims. Nemanoma, kad pastebėti navikiniai pokyčiai galėtų būti svarbūs gydant žmogų, nes saugumo ribos yra didelės (šių pokyčių nesukelianti ekspozicija yra 19 kartų didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme).

Nepageidaujamo poveikio žiurkių patelių ir patinėlių, sitagliptino vartojusių prieš poravimąsi ir poravimosi metu, vaisingumui nepastebėta.

Tyrimų su žiurkėmis metu nepageidaujamo poveikio vystymuisi prenataliniu ir postnataliniu laikotarpiu nepastebėta.

Toksinio poveikio reprodukcijai tyrimų metu vaikingų žiurkių, kurių organizme ekspozicija buvo daugiau kaip 29 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, vaisiui šiek tiek dažniau atsirado nuo vaistinio preparato priklausomų šonkaulių sklaidos trūkumų (ne visi šonkauliai, hipoplastiški ar banguoti šonkauliai). Toksinis poveikis vaikingoms triušių patelėms pasireiškė tada, kai jų organizme ekspozicija buvo daugiau kaip 29 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme. Kadangi saugumo ribos yra plačios, todėl šie duomenys reikšmingos rizikos žmogaus reprodukcinei funkcijai nerodo. Žindymo laikotarpiu į žiurkių pieną patenka daug sitagliptino (koncentracijos piene ir plazmoje santykis yra 4:1).

6.FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės šerdis

Mikrokristalinė celiuliozė (E460)

Bevandenis kalcio-vandenilio fosfatas (E341)

Kroskarmeliozės natrio druska (E468)

Magnio stearatas (E470b)

Natrio stearilfumaratas

Plėvelė

Polivinilo alkoholis

Makrogolis 3350

Talkas (E553b)

Titano dioksidas (E171)

Raudonasis geležies oksidas (E172)

Geltonasis geležies oksidas (E172)

6.2Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3Tinkamumo laikas

3 metai

6.4Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5Talpyklės pobūdis ir jos turinys

Nepermatomos lizdinės plokštelės (PVC/PE/PVDC ir aliuminio). Pakuotėje yra 14, 28, 30, 56, 84, 90 ar 98 plėvele dengtos tabletės arba 50 plėvele dengtų tablečių perforuotoje dalomojoje lizdinėje plokštelėje.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

7.REGISTRUOTOJAS

Merck Sharp & Dohme Ltd.

Hertford Road, Hoddesdon

Hertfordshire EN11 9BU

Jungtinė Karalystė

8.REGISTRACIJOS PAŽYMĖJIMO NUMERIAI

EU/1/07/383/001

EU/1/07/383/002

EU/1/07/383/003

EU/1/07/383/004

EU/1/07/383/005

EU/1/07/383/006

EU/1/07/383/019

EU/1/07/383/020

9.REGISTRAVIMO / PERREGISTRAVIMO DATA

Registravimo data 2007 m. kovo 21 d.

Paskutinio perregistravimo data 2012 m. vasario 23 d.

10.TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Išsami informacija apie šį vaistinį preparatą pateikiama Europos vaistų agentūros tinklalapyje http://www.ema.europa.eu.

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Januvia 50 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje tabletėje yra sitagliptino fosfato monohidrato, atitinkančio 50 mg sitagliptino. Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė (tabletė).

Tabletė yra apvali, šviesios smėlio spalvos, dengta plėvele, vienoje jos pusėje yra žyma “112”.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

II tipo cukriniu diabetu sergantiems suaugusiems pacientams skiriamas pagerinti glikemijos kontrolę. Monoterapija:

pacientams, kuriems vien tik dieta ir fiziniais pratimais glikemijos pakankamai sureguliuoti nepavyksta, o metforminas netinkamas dėl kontraindikacijų ar netoleravimo.

Gydymas dviem geriamaisiais vaistais, kartu su:

metforminu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir vienu metforminu glikemijos kontroliuoti nepavyksta;

sulfonilurėjos dariniu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir didžiausia toleruojama vieno sulfonilurėjos darinio doze glikemijos kontroliuoti nepavyksta ir jeigu dėl kontraindikacijų ar netoleravimo negalima skirti metformino;

peroksisominių proliferatorių aktyvuojamų gama receptorių (PPARγ) agonistu (t. y., tiazolidinedionu) tuo atveju, jeigu PPARγ agonistas tinka ir jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais bei vienu PPARγ agonistu glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

Gydymas trimis geriamaisiais vaistais, kartu su:

sulfonilurėjos dariniu ir metforminu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir kartu šiais dviem vaistiniais preparatais glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

PPARγ agonistu ir metforminu tuo atveju, jeigu PPARγ agonistas tinka ir jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir kartu šiais dviem vaistiniais preparatais glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

Be to, Januvia galima skirti papildomai (kartu su metforminu arba be jo) prie gydymo insulinu, jei dieta, fiziniais pratimais ir pastoviomis insulino dozėmis glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas

Sitagliptino dozė yra 100 mg vieną kartą per parą. Skiriant kartu su metforminu ir (arba) PPARγ agonistu, metformino ir (arba) PPARγ agonisto dozės nekeičiamos, kartu skiriant Januvia .

Januvia derinant su sulfonilurėjos dariniu arba insulinu, svarstytinas sulfonilurėjos darinio arba insulino dozės mažinimas, kad sumažėtų hipoglikemijos rizika (žr. 4.4 skyrių).

Jeigu Januvia dozę pacientas praleidžia, ją jis turi išgerti tuoj pat, kai tik prisimena. Dvigubos dozės tą pačią parą vartoti negalima.

Ypatingos populiacijos

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Svarstant apie sitagliptino ir kito vaistinio preparato nuo cukrinio diabeto paskyrimą pacientui, kurio inkstų veikla yra sutrikusi, turi būti patikrintos jų skyrimo sąlygos.

Pacientams, sergantiems lengvu inkstų sutrikimu (kreatinino klirensas (KK) ≥ 50 ml/min), dozės keisti nereikia.

Pacientams, kuriems yra vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas (KK 30 iki < 50 ml/min), Januvia dozė yra 50 mg vieną kartą per parą.

Pacientams, kuriems yra sunkus inkstų sutrikimas (KK < 30 ml/min) arba galutinės stadijos inkstų liga (GSIL), kuria sergant reikia taikyti hemodializę ar peritoninę dializę, Januvia dozė yra 25 mg vieną kartą per parą. Galima vartoti nepriklausomai nuo dializės atlikimo laiko.

Kadangi pagal inkstų veiklą dozę reikia koreguoti, rekomenduojama inkstų veiklą įvertinti prieš paskiriant Januvia ir periodiškai gydymo metu.

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, sergantiems lengvu arba vidutinio sunkumo kepenų sutrikimu, dozės keisti nereikia. Su pacientais, sergančiais sunkiu kepenų sutrikimu, Januvia netirtas, todėl jį skirti reikia atsargiai (žr. 5.2 skyrių).

Vis dėlto nesitikima, kad sunkus kepenų sutrikimas paveiktų sitagliptino farmakokinetiką, nes jis daugiausia yra šalinamas per inkstus.

Senyviems pacientams

Priklausomai nuo amžiaus dozės keisti nereikia.

Vaikų populiacija

Sitagliptino saugumas ir veiksmingumas jaunesniems nei 18 metų vaikams ir paaugliams neištirti. Duomenų nėra.

Vartojimo metodas

Januvia galima vartoti valgio metu arba nevalgius.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Bendrieji įspėjimai

I tipo cukrinio diabeto ar diabetinės ketoacidozės Januvia gydyti negalima.

Ūminis pankreatitas

DPP-4 inhibitorių vartojimas yra susijęs su ūminio pankreatito išsivystymo rizika. Pacientams reikia pasakyti, kad nuolatinis ir stiprus pilvo skausmas yra būdingas ūminio pankreatito simptomas. Nutraukus sitagliptino vartojimą buvo stebimas pasveikimas nuo pankreatito (taikant palaikomąjį gydymą arba jo netaikant), tačiau yra gauta pranešimų ir apie labai retus nekrotinio ar hemoraginio pankreatito ir (arba) mirties atvejus. Jeigu yra įtariamas pankreatitas, Januvia ir kitų galimai įtartinų vaistinių preparatų vartojimą reikia nutraukti; jeigu pankreatitas yra patvirtinamas, gydymo Januvia atnaujinti negalima. Pankreatitu sirgusius pacientus gydyti reikia atsargiai.

Hipoglikemija gydymo kartu su kitais gliukozės kiekį kraujyje mažinančiais vaistiniais preparatais metu

Klinikinių tyrimų metu gydant vien Januvia arba jo ir vaistinių preparatų, kurie, kiek žinoma, nesukelia hipoglikemijos (t. y. metforminu ir (arba) PPAR agonistu), sitagliptino vartojusiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus kaip ir vartojusiems placebo. Sitagliptino kartu su insulinu arba sulfonilurėjos dariniu vartojusiems pacientams yra stebėta hipoglikemija. Todėl, norint sumažinti hipoglikemijos riziką, svarstytinas mažesnės sulfonilurėjos darinio arba insulino dozės vartojimas (žr. 4.2 skyrių).

Inkstų sutrikimas

Sitagliptinas yra šalinamas per inkstus. Norint pasiekti sitagliptino koncentraciją plazmoje panašią į tą, kuri susidaro pacientų, kurių inkstų veikla yra normali, organizme, pacientus, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas arba GSIL, kuria sergant reikia taikyti hemodializę ar peritoninę dializę, rekomenduojama gydyti mažesnėmis dozėmis (žr. 4.2 ir 5.2 skyrius).

Svarstant apie sitagliptino ir kito vaistinio preparato nuo cukrinio diabeto paskyrimą pacientui, kurio inkstų veikla yra sutrikusi, turi būti patikrintos jų skyrimo sąlygos.

Padidėjusio jautrumo reakcijos

Vaistui patekus į rinką buvo nustatyta sunkių padidėjusio jautrumo reakcijų sitagliptino vartojusiems pacientams. Šios reakcijos pasireiškė anafilaksija, angioedema ir eksfoliaciniais odos sutrikimais, įskaitant Stevens-Johnson sindromą. Šios reakcijos pasireiškė per pirmus 3 mėnesius nuo gydymo pradžios, o keletą atvejų – po pirmos dozės. Įtarus padidėjusio jautrumo reakciją vartojimą reikia nutraukti. Būtina įvertinti kitas galimas reiškinio priežastis ir paskirti alternatyvų cukrinio diabeto gydymą.

Buliozinis (pūslinis) pemfigoidas

Poregistracinio stebėjimo metu buvo gauta pranešimų apie pūslinio pemfigoido pasireiškimo atvejus pacientams, kurie vartojo DPP-4 inhibitorių, įskaitant sitagliptiną. Jeigu įtariama, kad pasireiškė pūslinis pemfigoidas, Januvia vartojimą reikia nutraukti.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Kitų vaistinių preparatų poveikis sitagliptinui

Žemiau pateikti klinikiniai duomenys rodo, kad klinikai reikšmingos sitagliptino sąveikos su kitais kartu vartojamais vaistiniais preparatais rizika yra maža.

Tyrimai in vitro rodo, kad svarbiausias fermentas, vykdantis ribotą sitagliptino metabolizmą yra CYP3A4, bet dalyvauja ir CYP2C8. Pacientų, kurių inkstų funkcija normali, organizme metabolizmas, įskaitant vykdomą CYP3A4, sitagliptino klirensui turi mažą įtaką. Metabolizmas sitagliptino eliminacijai gali būti reikšmingesnis esant sunkiam inkstų sutrikimui arba galutinės stadijos inkstų ligai (GSIL). Dėl to įmanoma, kad stiprūs CYP3A4 inhibitoriai, pvz., ketokonazolas,

itrakonazolas, ritonaviras, klaritromicinas, gali keisti sitagliptino farmakokinetiką pacientų, kuriems yra sunkus inkstų sutrikimas arba sergančių GSIL, organizme. Stiprių CYP3A4 inhibitorių poveikis esant sunkiam inkstų sutrikimui klinikinių tyrimų metu vertintas nebuvo.

Pernašos tyrimai in vitro parodė, kad sitagliptinas yra glikoproteino P ir organinių anijonų transporterio-3 (OAT3) substratas. In vitro sitagliptino pernašą, dalyvaujant OAT3, slopino probenecidas, tačiau manoma, kad kliniškai reikšmingos sąveikos rizika yra maža. Vartojimas kartu su OAT3 inhibitoriais in vivo netirtas.

Metforminas. II tipo cukriniu diabetu sergančių ligonių, kartotinai vartojančių 1 000 mg metformino dozę 2 kartus per parą ir kartu 50 mg sitagliptino, organizme sitagliptino farmakokinetika reikšmingai nekito.

Ciklosporinas. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo vertinamas stipraus glikoproteino P inhibitoriaus ciklosporino poveikis sitagliptino farmakokinetikai. Išgėrus kartu vieną 100 mg sitagliptino dozę ir vieną 600 mg ciklosporino dozę, sitagliptino plotas po koncentracijos kraujo plazmoje priklausomai nuo laiko (angl. AUC) ir didžiausia koncentracija kraujo plazmoje (angl. Cmax) padidėjo atitinkamai apie 29 % ir 68 %. Šie sitagliptino farmakokinetikos pokyčiai nebuvo laikomi klinikai reikšmingais. Sitagliptino klirensas inkstuose reikšmingai nekito, todėl reikšmingos sąveikos su kitais glikoproteino P inhibitoriais neturėtų pasireikšti.

Sitagliptino poveikis kitiems vaistiniams preparatams

Digoksinas. Sitagliptinas šiek tiek paveikė digoksino koncentraciją plazmoje. 10 dienų kasdien vartojus po 0,25 mg digoksino kartu su 100 mg sitagliptino, digoksino AUC padidėjo vidutiniškai 11 %, Cmax – vidutiniškai 18 %. Digoksino dozės keisti nerekomenduojama. Vis dėlto sitagliptino ir digoksino deriniu gydomus pacientus, kuriems yra digoksino toksinio poveikio rizika, dėl šios sąveikos reikia stebėti.

Tyrimų in vitro domenys rodo, kad sitagliptinas CYP450 izofermentų neslopina ir neindukuoja. Klinikinių tyrimų metu sitagliptinas reikšmingai metformino, gliburido, simvastatino, roziglitazono, varfarino ar geriamųjų kontraceptikų farmakokinetikos reikšmingai nekeitė ir tai rodo, kad in vivo jo polinkis į sąveiką su CYP3A4, CYP2C8 ar CYP2C9 substratais bei organinių katijonų pernaša yra mažas. Sitagliptinas gali in vivo silpnai slopinti glikoproteiną P.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Reikiamų duomenų apie sitagliptino vartojimą nėštumo metu nėra. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį didelių dozių poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių). Galimas pavojus žmogui nežinomas. Kadangi klinikinių duomenų apie vartojimą nėštumo metu nepakanka, nėščioms moterims Januvia skirti negalima.

Žindymas

Nežinoma, ar sitagliptino išsiskiria su moters pienu. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad sitagliptino išsiskiria su motinos pienu. Žindymo laikotarpiu Januvia vartoti negalima.

Vaisingumas

Tyrimų su gyvūnais duomenys sitagliptino nepageidaujamo poveikio patinų ir patelių vaisingumui neparodo. Duomenų apie žmones nėra.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Januvia gebėjimo vairuoti ir valdyti mechanizmus neveikia arba veikia nereikšmingai. Vis dėlto vairuojant ar valdant mechanizmus reikia turėti omenyje, kad buvo pastebėtas galvos svaigimas ir mieguistumas.

Be to, pacientus reikia įspėti apie galimą hipoglikemijos pavojų, kylantį Januvia vartojant kartu su sulfonilurėjos dariniu arba kartu su insulinu.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Saugumo duomenų santrauka

Buvo pastebėtos sunkios nepageidaujamos reakcijos, įskaitant pankreatitą ir padidėjusio jautrumo reakcijas. Vartojant kartu su sulfonilurėjos dariniu, hipoglikemija buvo pastebėta 4,7 % - 13,8 %, o kartu su insulinu – 9,6 % (žr. 4.4 skyrių).

Nepageidaujamų reakcijų santrauka lentelėje

Nepageidaujamos reakcijos yra išvardintos žemiau (1-ojoje lentelėje) pagal organų sistemų klases ir dažnį. Dažnis apibūdinamas taip: labai dažni (≥ 1/10), dažni (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažni (nuo ≥ 1/1000 iki < 1/100), reti (nuo ≥ 1/10000 iki < 1/1000), labai reti (< 1/10000) ir dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

1 lentelė. Nepageidaujamų reakcijų dažnis placebu kontroliuotų sitagliptino monoterapijos klinikinių tyrimų metu ir vaistiniam preparatui esant rinkoje

Nepageidaujama reakcija

Nepageidaujamos reakcijos dažnis

 

 

Imuninės sistemos sutrikimai

 

padidėjusio jautrumo reakcijos, įskaitant anafilaksiją *,

Dažnis nežinomas

 

 

Metabolizmo ir mitybos sutrikimai

 

hipoglikemija

Dažni

 

 

Nervų sistemos sutrikimai

 

galvos skausmas

Dažni

svaigulys

Nedažni

 

 

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir

 

tarpuplaučio sutrikimai

 

intersticinė plaučių liga*

Dažnis nežinomas

 

 

Virškinimo trakto sutrikimai

 

vidurių užkietėjimas

Nedažni

vėmimas*

Dažnis nežinomas

ūminis pankreatitas*,, ‡

Dažnis nežinomas

mirtinas ar nemirtinas hemoraginis ar nekrotizuojantis

Dažnis nežinomas

pankreatitas*,

 

 

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

 

niežėjimas*

Nedažni

angioneurozinė edema*,

Dažnis nežinomas

išbėrimas*,

Dažnis nežinomas

dilgėlinė*,

Dažnis nežinomas

vaskulitas odoje*,

Dažnis nežinomas

eksfoliacinės odos būklės, tarp jų Stevens-Johnson

Dažnis nežinomas

sindromas*,

pūslinis pemfigoidas*

Dažnis nežinomas

 

 

Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai

 

artralgija*

Dažnis nežinomas

Nepageidaujama reakcija

Nepageidaujamos reakcijos dažnis

mialgija*

Dažnis nežinomas

nugaros skausmas*

Dažnis nežinomas

artropatija*

Dažnis nežinomas

 

 

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai

 

pažeista inkstų veikla*

Dažnis nežinomas

ūminis inkstų veiklos nepakankamumas*

Dažnis nežinomas

* Nepageidaujamos reakcijos buvo pastebėtos vaistą pateikus į rinką.

žr. 4.4 skyrių.

‡ žiūrėkite žemiau TECOS Širdies ir kraujagyslių saugumo tyrimas

Atrinktų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas

Be aukščiau aprašytų nepageidaujamų reakcijų į vaistą, mažiausiai 5 % ir daugiau sitagliptinu gydytų pacientų pastebėti nepageidaujami reiškiniai, nepaisant priežastinio ryšio su vaisto vartojimu, buvo viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir nazofaringitas. Papildomi nepageidaujami reiškiniai, nepaisant priežastinio ryšio su vaisto vartojimu, kurie dažniau pasireiškė sitagliptinu gydytiems pacientams (nesiekė 5 %, tačiau pasireiškė daugiau kaip 0,5 % didesniu dažniu sitagliptino grupėje, nei kontrolinėje grupėje), buvo osteoartritas ir galūnių skausmas.

Kai kurios nepageidaujamos reakcijos dažniau buvo stebėtos sitagliptino derinių su kitais vaistiniais preparatais nuo cukrinio diabeto klinikinių tyrimų metu, nei sitagliptino monoterapijos tyrimų metu. Tai buvo hipoglikemija (labai dažna vartojant su sulfonilkarbamido dariniu ir metforminu), gripas (dažnas vartojant kartu su insulinu (kartu su arba be metformino)), pykinimas ir vėmimas (dažnas vartojant kartu su metforminu), vidurių pūtimas (dažnas vartojant kartu su metforminu arba pioglitazonu), vidurių užkietėjimas (dažnas vartojant kartu su sulfonilkarbamido ir metformino deriniu), periferinė edema (dažna vartojant kartu su pioglitazonu arba pioglitazono ir metformino deriniu), mieguistumas ir viduriavimas (nedažni vartojant kartu su metforminu) bei burnos džiūvimas (nedažni vartojant kartu su insulinu (kartu su arba be metformino)).

TECOS Širdies ir kraujagyslių saugumo tyrimas

Į Širdies ir kraujagyslių baigčių vartojant sitagliptino vertinimo tyrimo (TECOS) (angl. Trial Evaluating Cardiovascular Outcomes with Sitagliptin (TECOS)) ketinimo gydyti populiaciją įtraukti 7332 pacientai buvo gydomi sitagliptino 100 mg per parą (arba 50 mg per parą, jeigu pradinis GFG buvo ≥ 30 ir <50 ml/min/1,73 m2) doze, o 7339 pacientai vartojo placebo. Abu preparatai buvo paskirti papildomai prie įprastos priežiūros, vykdytos pagal regioninius HbA1c ir širdies ir kraujagyslių (ŠK) ligų rizikos veiksnių kontrolės standartus. Bendrasis sunkių nepageidaujamų reiškinių dažnis sitagliptino ir placebo vartojusiems pacientams buvo panašus.

Ketinimo gydyti populiacijoje tarp pacientų, kurie prieš pradedant tyrimą jau buvo gydomi insulinu ir (arba) sulfonilkarbamido preparatu, sunkios hipoglikemijos dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 2,7 %, o placebą vartojusių - 2,5 %; tarp pacientų, kurie prieš pradedant tyrimą nevartojo insulino ir (arba) sulfonilkarbamido preparato, sunkios hipoglikemijos dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 1,0 %, o placebą vartojusių - 0,7 %. Patvirtinto pankreatito reiškinių dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 0,3 %, o placebą vartojusių - 0,2 %.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas naudodamiesi V priede nurodyta nacionaline pranešimo sistema.

4.9 Perdozavimas

Kontroliuotų klinikinių tyrimų su sveikais asmenimis metu buvo skiriamos ne didesnės kaip 800 mg vienkartinės sitagliptino dozės. Vieno tyrimo metu 800 mg sitagliptino dozė minimaliai pailgino QT

intervalą, tačiau pailgėjimas nelaikomas klinikai reikšmingu. Didesnės kaip 800 mg dozės vartojimo patirties klinikinių tyrimų metu nėra. I fazės kelių dozių tyrimų metu, vartojant ne didesnes kaip

600 mg per parą iki 10 dienų laikotarpiu ir 400 mg per parą iki 28 dienų laikotarpiu sitagliptino dozes, su doze susijusių nepageidaujamų reakcijų nenustatyta.

Perdozavimo atveju reikia taikyti įprastines palaikomąsias priemones, pvz., neabsorbuoto vaistinio preparato šalinimą iš virškinimo trakto, klinikinės būklės stebėjimą (įskaitant elektrokardiogramos užrašymą) ir, jei reikia, palaikomąjį gydymą.

Dialize sitagliptino iš organizmo pašalinama nedaug. Klinikinių tyrimų metu vienos 3 - 4 valandų trukmės hemodializės metu buvo pašalinta maždaug 13,5 % dozės. Jei kliniškai tinka, hemodializę būtų galima prailginti. Ar sitagliptino galima pašalinti pilvaplėvės dialize, nežinoma.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – vaistai cukriniam diabetui gydyti, dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) inhibitoriai, ATC kodas – A10BH01.

Veikimo mechanizmas

Januvia priklauso geriamųjų gliukozės koncentraciją kraujyje mažinančių vaistinių preparatų klasei, kuri vadinama dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) inhibitoriais. Glikemijos reguliavimo pagerėjimas vartojant šį vaistinį preparatą galėtų būti susijęs su aktyvių hormonų inkretinų kiekio padidėjimu. Inkretinų, įskaitant į gliukagoną panašų peptidą-1 (GPP-1) ir nuo gliukozės priklausantį insulinotropinį polipeptidą (GIP), visą dieną išskiria žarnynas, o jų kiekis didėja dėl atsako į maistą. Inkretinai yra endogeninės sistemos, kuri dalyvauja fiziologiniame gliukozės homeostazės reguliavime, dalis. Kai gliukozės koncentracija kraujyje yra normali arba padidėjusi, GPP-1 ir GIP padidina insulino gamybą ir išskyrimą iš kasos beta ląstelių, intraląsteliniu signaliniu keliu, kuriame dalyvauja ciklinis AMF. II tipo cukrinio diabeto gyvūnų modelių gydymas GPP-1 ar DPP-4 rodo, kad pagerėja beta ląstelių atsakas į gliukozę, stimuliuojama insulino gamyba ir išskyrimas. Esant didesnei insulino koncentracijai, padidėja gliukozės patekimas į audinius. Be to, GPP-1 sumažina gliukagono išsiskyrimą iš kasos alfa-ląstelių. Dėl sumažėjusios gliukagono koncentracijos ir kartu padidėjusio insulino kiekio sumažėja gliukozės gamyba kepenyse, todėl sumažėja ir jos koncentracija kraujyje. Kadangi GPP-1 ir GIP priklauso nuo gliukozės, todėl tuo atveju, kai jos koncentracija maža, GPP-1 sukeliamo insulino išsiskyrimo stimuliavimo ir gliukagono sekrecijos slopinimo, nepasireiškia. Kai gliukozės koncentracija tampa didesnė už normalią, sustiprėja tiek GPP-1, tiek GIP sukeliamas insulino išsiskyrimo stimuliavimas. Be to, GPP-1 netrikdo normalaus gliukagono atsako į hipoglikemiją. GPP-1 ir GIP aktyvumą riboja fermentas DPP-4, kuris hormonus inkretinus hidrolizės būdu greitai verčia neaktyviais produktais. Sitagliptinas neleidžia fermentui DPP-4 hidrolizuoti hormonus inkretinus, todėl kraujo plazmoje padidėja aktyvių GPP-1 ir GIP formų koncentracijos. Didindamas aktyvių inkretinų kiekį, sitagliptinas didina insulino išskyrimą ir mažina gliukagono kiekį priklausomai nuo gliukozės koncentracijos. II tipo diabetu sergantiems pacientams, kuriems yra hiperglikemija, šie insulino ir gliukagono kiekių pokyčiai lemia hemoglobino A1c (HbA1c) bei gliukozės koncentracijos sumažėjimą nevalgius ir po valgio. Nuo gliukozės priklausomas sitagliptino veikimo mechanizmas skiriasi nuo sulfonilurėjos darinių, kurie didina insulino sekreciją, net ir tuo atveju, kai gliukozės koncentracija yra maža, todėl gali sukelti hipoglikemiją tiek sergantiems II tipo cukriniu diabetu, tiek sveikiems asmenims. Sitagliptinas yra stiprus ir labai selektyvus fermento DPP-4 inhibitorius. Labai į šį fermentą panašių DPP-8 bei DPP-9 fermentų terapinė medikamento koncentracija neslopina.

Dviejų dienų trukmės tyrimo, kuriame dalyvavo sveiki tiriamieji, metu, vartojant vien sitagliptiną padidėjo aktyvaus GPP-1 koncentracija, tuo tarpu, vartojant vien metforminą, vienodu dydžiu padidėjo aktyvaus ir bendrojo GPP-1 koncentracijos. Sitagliptino vartojant kartu su metforminu,

nustatytas papildomas poveikis aktyvaus GPP-1 koncentracijai. Sitagliptinas, bet ne metforminas, padidino aktyvaus GIP koncentraciją.

Klinikinis veiksmingumas ir saugumas

Apskritai sitagliptinas pagerino glikemijos kontrolę ir gydant vien sitagliptinu, ir jo deriniu (žr. 2 lentelę).

Dviejų tyrimų metu buvo vertintas sitagliptino monoterapijos veiksmingumas ir saugumas. Dviejų tyrimų (vienas 18-os, kitas – 24 savaičių trukmės) metu gydant vien kartą per parą vartojama 100 mg sitagliptino doze, palyginti su placebu, reikšmingai pagerėjo HbA1c kiekio, gliukozės kiekio kraujo plazmoje nevalgius ir gliukozės kiekio kraujo plazmoje, praėjus 2 valandoms po valgio, rodmenys. Buvo stebimas reikšmingas pakaitinių beta ląstelių funkcijos žymenų, tarp jų ir HOMA-β (Homeostasis Model Assessment-β), proinsulino ir insulino santykio bei beta ląstelių reaktyvumo, nustatyto pagal dažnus maisto toleravimo testus, rodmenų pagerėjimas. Sitagliptinu gydytiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus į placebo sukeliamą. Abiejų tyrimų metu sitagliptino vartojusių pacientų kūno svoris nepadidėjo, o vartojusių placebo truputį sumažėjo.

Dviejų 24 savaičių trukmės tyrimų metu buvo vertintas papildomo gydymo sitagliptinu (100 mg kartą per parą) veiksmingumas ir saugumas. Vieno tyrimo metu sitagliptinu buvo papildytas gydymas vien metforminu, kito gydymas vien pioglitazonu. Sitagliptinu ar placebu gydytų pacientų kūno svorio, palyginti su pradiniu, pokyčiai buvo panašūs. Šių klinikinių tyrimų metu sitagliptinu ar placebu gydytiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamo tyrimo metu buvo vertintas sitagliptino (100 mg kartą per parą) veiksmingumas ir saugumas tuo atveju, kai juo buvo papildytas gydymas vien glimepiridu arba glimepirido ir metformino deriniu. Gydymą vien glimepiridu ar glimepirido ir metformino deriniu papildžius sitagliptinu, reikšmingai pagerėjo glikemijos parametrai. Sitagliptinu, palyginti su placebu, gydytiems pacientams saikingai padidėjo kūno svoris.

26 savaičių trukmės placebu kontroliuotas klinikinis tyrimas buvo sudarytas siekiant įvertinti vieną kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės saugumą ir veiksmingumą, papildant juo gydymą pioglitazono ir metformino deriniu. Gydymo pioglitazono ir metformino deriniu papildymas sitagliptinu reikšmingai pagerino glikemijos parametrus. Sitagliptiną ir placebą vartojusių pacientų kūno masės pokytis nuo buvusios prieš pradedant tyrimą buvo panašus. Hipoglikemijos dažnis sitagliptiną ir placebą vartojusiems pacientams taip pat buvo panašus.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamas klinikinis tyrimas buvo sudarytas siekiant įvertinti vieną kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės saugumą ir veiksmingumą, papildant juo gydymą insulinu (pastovia doze mažiausiai 10 savaičių) su metforminu arba be jo (mažiausiai 1 500 mg).

Pacientams, vartojusiems mišrų insuliną, vidutinė paros dozė buvo 70,9 vieneto per parą. Pacientams, vartojusiems ne mišrų insuliną (vidutinės veikimo trukmės arba ilgo veikimo), vidutinė paros dozė buvo 44,3 vieneto per parą. Gydymo papildymas sitagliptinu lėmė reikšmingą glikemijos rodmenų pagerėjimą. Nė vienoje grupėje reikšmingų kūno masės pokyčių, lyginant su buvusia prieš pradedant tyrimą, nebuvo.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamo faktorialaus pradinio gydymo tyrimo metu pacientams, du kartus per parą vartojusiems 50 mg sitagliptino dozę kartu su metforminu (po 500 mg arba

1 000 mg 2 kartus per parą), reikšmingai pagerėjo glikemijos parametrai, palyginti su tiriamaisiais, kuriems buvo taikyta monoterapija bet kuriuo iš minėtų vaistinių preparatų. Sitagliptino ir metformino deriniu gydytų pacientų kūno svorio sumažėjimas buvo panašus, kaip vartojusių vien metformino arba placebo. Tiriamųjų, vartojusių tik sitagliptino kūno svoris nepakito. Visų grupių tiriamiesiems hipoglikemijos dažnis buvo panašus.

2 lentelė. HbA1c kiekio pokyčiai placebu kontroliuojamų monoterapijos ir sudėtinio gydymo tyrimų* metu

 

 

Vidutinis

Vidutinis HbA1c

Placebu koreguotas

 

 

kiekio (%)

 

vidutinis HbA1c

Tyrimas

 

pradinis HbA1c

 

 

pokytis, palyginti

kiekio (%) pokytis

 

 

kiekis (%)

su pradiniu

(95% PI)

 

 

 

 

 

Monoterapijos metu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą§

-0,5

-0,6

(N = 193)

 

(-0,8; -0,4)

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą

-0,6

-0,8

(N = 229)

 

(-1; -0,6)

 

 

 

 

Sudėtinio gydymo metu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą,

 

 

 

 

-0,7

papildant juo gydymą metforminu

 

-0,7

 

(N = 453)

 

 

 

 

(-0,8; -0,5)

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą,

 

 

 

 

-0,7

papildant juo gydymą pioglitazonu

8,1

-0,9

 

(N = 163)

 

 

 

 

(-0,9; -0,5)

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą,

 

 

 

 

-0,6

papildant juo gydymą glimepiridu

 

8,4

-0,3

 

(N = 102)

 

 

 

 

(-0,8; -0,3)

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą,

 

 

 

 

-0,9

papildant juo gydymą glimepirido ir

8,3

-0,6

metformino deriniu

 

(-1,1; -0,7)

(N = 115)

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per parą,

 

 

 

 

-0,7

papildant juo gydymą pioglitazono ir

8,8

-1,2

metformino deriniu#

 

(-1,0; -0,5)

(N = 152)

 

 

 

 

 

 

Pradinis gydymas (du kartus per

 

 

 

 

-1,6

parą) : sitagliptinas 50 mg ir

 

8,8

-1,4

metforminas 500 mg

 

(-1,8; -1,3)

 

 

 

 

(N = 183)

 

 

 

 

 

 

Pradinis gydymas (du kartus per

 

 

 

 

-2,1

parą) : sitagliptinas 50 mg ir

 

8,8

-1,9

metforminas 1 000 mg

 

(-2,3; -1,8)

 

 

 

 

(N = 178)

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg vieną kartą per

 

 

 

-0,6‡,¶

parą, papildant juo tebevykstantį

 

8,7

-0,6

gydymą insulinu (+/- metforminas)

 

(-0,7; -0,4)

 

 

 

 

(N = 305)

 

 

 

 

 

 

* Visi gydyti pacientai (intention-to-treat analizė)

Mažiausiųjų kvadratų vidurkiai koreguoti pagal ankstesnį antihiperglikeminį gydymą ir bazinę reikšmę

p<0,001 palyginti su placebu arba placebu ir sudėtiniu gydymu § HbA1c (%) 18-ąją savaitę.

HbA1c (%) 24-ąją savaitę.

# HbA1c (%) 26-ąją savaitę.

Mažiausiųjų kvadratų vidurkiai koreguoti pagal gydymą metforminu pirmojo vizito metu (taip arba ne), pagal gydymą insulinu pirmojo vizito metu (mišrus insulinas, lyginant su nemišriu (vidutinės veikimo trukmės arba ilgo veikimo insulinas) ir bazinę reikšmę. Sąveikos pagal gydymo sluoksnius (metformino ir insulino vartojimas) nebuvo reikšmingos (p > 0,10).

24 savaičių aktyviu palyginamuoju vaistiniu preparatu (metforminu) kontroliuoto tyrimo tikslas buvo įvertinti sitagliptino 100 mg vieną kartą per parą dozės (N = 528) veiksmingumą ir saugumą, palyginus su metforminu (N = 522) pacientams, kuriems dieta ir fiziniais pratimais glikemijos pakankamai sureguliuoti nepavyksta ir kurie negavo antihiperglikeminio gydymo (mažiausiai

4 mėnesius buvo negydomi). Vidutinė metformino dozė buvo 1 900 mg per parą. HbA1c sumažėjimas nuo vidutinio pradinio 7,2 % dydžio buvo -0,43 % vartojant sitagliptiną ir -0,57 % vartojant metforminą (analizė pagal protokolą). Bendras vertintų kaip su vaistiniu preparatu susijusių virškinimo trakto nepageidaujamų reakcijų dažnis sitagliptinu gydytiems pacientams buvo 2,7 %, palyginus su 12,6 % gydytiesiems metforminu. Hipoglikemijos dažnis gydymo grupėse reikšmingai nesiskyrė (sitagliptino 1,3 %, metformino 1,9 %). Kūno masė sumažėjo nuo pradinio dydžio abiejose grupėse (sitagliptino -0,6 kg, metformino -1,9 kg).

Tyrimu, kurio metu buvo lygintas papildomos kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės arba glipizido (sulfonilurėjos) veiksmingumas ir saugumas pacientams, kuriems gydymo vien metforminu metu gliukozės kiekis kraujyje buvo kontroliuojamas nepakankamai, nustatyta, kad sitagliptinas HbA1c kiekį sumažino panašiai kaip glipizidas. Vidutinė glipizido paros dozė, kurią vartojo lyginamosios grupės tiriamieji, buvo 10 mg ir apytikriai 40 % pacientų visu tyrimo laikotarpiu reikėjo ≤ 5 mg paros dozės. Tačiau dėl nepakankamo veiksmingumo gydymą sitagliptinu nutraukė daugiau pacientų, negu gydymą glipizidu. Sitagliptino vartojusių pacientų kūno masė, palyginti su bazine, tyrimo metu reikšmingai sumažėjo, glipizido vartojusių pacientų - reikšmingai padidėjo (atitinkamai -1,5 kg ir +1,1 kg). Šio tyrimo metu insulino gamybos ir išskyrimo veiksmingumo žymuo, t. y., proinsulino ir insulino santykis, gydant sitagliptinu pagerėjo, o gydant glipizidu pablogėjo. Sitagliptino vartojusiems pacientams hipoglikemijos dažnis (4,9 %) buvo reikšmingai mažesnis negu vartojusiems glipizido (32 %).

24 savaičių trukmės placebu kontroliuotas klinikinis tyrimas, kuriame dalyvavo 660 pacientų, buvo skirtas įvertinti insuliną organizme tausojantį sitagliptino (100 mg vieną kartą per parą) veiksmingumą ir saugumą, paskyrus jį terapijos insulinu sustiprinimo laikotarpiu prie gydymo insulinu glarginu kartu su metforminu (mažiausiai 1500 mg) arba be jo. Prieš pradedant tyrimą vidutinis HbA1c buvo 8,74 %, vidutinė insulino dozė – 37 TV per parą. Pacientai buvo išmokyti nusistatyti sau insulino glargino dozę remiantis gliukozės koncentracija nevalgius kraujyje iš įdurto piršto. 24-ąją savaitę sitagliptinu gydytiems pacientams kasdieninės insulino dozės padidėjimas buvo 19 TV per parą, o placebu gydytiems pacientams – 24 TV per parą. HbA1c sumažėjimas sitagliptino ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams buvo 1,31 %, palyginus su 0,87 % placebo ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytų pacientų, o skirtumas tarp jų yra -0,45 % (95 % PI: 0,60; 0,29). Hipoglikemijos dažnis sitagliptino ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams buvo 25,2 %, o placebo ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams - 36,8 %. Šį skirtumą iš esmės lėmė placebo grupės pacientų, patyrusių tris ar daugiau hipoglikemijos epizodų, didesnė procentinė dalis (9,4 %, palyginus su 19,1 %). Sunkios hipoglikemijos dažnis nesiskyrė.

Su pacientais, kuriems buvo vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas, buvo atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu palygintas sitagliptinas (25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą dozė) su glipizidu (dozės nuo 2,5 mg iki 20 mg per parą). Šiame tyrime dalyvavusiems 423 pacientams buvo lėtinis inkstų veiklos sutrikimas (apytikriai apskaičiuotas glomerulų filtracijos greitis buvo mažesnis nei 50 ml/min). Nuo buvusio prieš pradedant tyrimą per 54 savaites HbA1c gydant sitagliptinu sumažėjo vidutiniškai -0,76 %, o gydant glipizidu -0,64 % (analizė “pagal protokolą”). Sitagliptino 25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą dozių veiksmingumo ir saugumo pobūdis šiame tyrime iš esmės buvo

panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali. Hipoglikemijos dažnis sitagliptino grupėje (6,2 %) buvo reikšmingai mažesnis, nei glipizido grupėje (17,0 %). Be to, kūno masės pokyčio nuo buvusio prieš pradedant tyrimą skirtumas tarp grupių taip pat buvo reikšmingas (sitagliptino grupėje -0,6 kg, o glipizido grupėje +1,2 kg).

Kitas klinikinis tyrimas, kurio metu buvo palyginta sitagliptino 25 mg vieną kartą per parą dozė su glipizido dozėmis nuo 2,5 mg iki 20 mg per parą, buvo atliktas su 129 GSIL sirgusiais ir dializuojamais pacientais. Nuo buvusio prieš pradedant tyrimą per 54 savaites HbA1c sumažėjo gydant sitagliptinu vidutiniškai -0,72 %, o gydant glipizidu -0,87 %. Sitagliptino 25 mg vieną kartą per parą dozės veiksmingumo ir saugumo pobūdis šiame tyrime iš esmės buvo panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali. Hipoglikemijos dažnis tarp gydymo grupių reikšmingai nesiskyrė (sitagliptino grupėje 6,3 %, glipizido – 10,8 %).

Kitame klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 91 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir lėtiniu inkstų sutrikimu (KK < 50 ml/min) sirgęs pacientas, gydymo sitagliptino 25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą doze saugumas ir toleravimas įprastai buvo panašus į placebo. Be to, po 12 savaičių vidutinis HbA1c (sitagliptino grupėje -0,59 %, o placebo grupėje -0,18 %) ir gliukozės koncentracijos plazmoje nevalgius (sitagliptino grupėje -25,5 mg/dl; placebo grupėje -3.0 mg/dl) sumažėjimas įprastai buvo panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali (žr. 5.2 skyrių).

Atsitiktinių imčių klinikinio tyrimo TECOS ketinimo gydyti populiacijos dydis buvo 14671 pacientas, kurių HbA1c buvo nuo ≥ 6,5 iki 8,0 %, jie sirgo ŠK liga ir buvo gydomi sitagliptinu (7332) 100 mg per parą (arba 50 mg per parą, jeigu pradinis GFG buvo ≥ 30 ir < 50 ml/min/1,73 m2) doze arba placebu (7339), kai abu preparatai buvo paskirti papildomai prie įprastos priežiūros, vykdytos pagal regioninius HbA1c ir širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių kontrolės standartus. Pacientai, kurių aGFG buvo < 30 ml/min/1,73 m2, į šį tyrimą nebuvo įtraukiami. Tiriamojoje populiacijoje buvo įtraukti 2004 75 metų ir vyresni pacientai bei 3324 pacientai, kurių inkstų funkcija sutrikusi (aGFG

< 60 ml/min/1,73 m2).

Šio tyrimo metu bendrasis apytikriai apskaičiuotas vidutinis (SN) HbA1c skirtumas tarp sitagliptino ir placebo grupių buvo 0,29 % (0,01), 95 % PI (-0,32; -0,27); p < 0,001.

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių vertinamoji baigtis buvo sudėtinė, sudaryta iš kardiovaskulinės mirties, nemirtino miokardo infarkto, nemirtino insulto ar hospitalizacijos dėl nestabilios krūtinės anginos pirmojo pasireiškimo. Papildomos širdies ir kraujagyslių vertinamosios baigtys buvo kardiovaskulinės mirties, nemirtino miokardo infarkto ar nemirtino insulto pirmasis pasireiškimas; pagrindinės vertinamosios baigties atskirų komponentų pirmasis pasireiškimas; mirtingumas dėl bet kokios priežasties; hospitalizacija dėl stazinio širdies nepakankamumo.

2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams po stebėsenos laikotarpio, kurio trukmės mediana buvo 3 metai, sitagliptinas, pridėtas prie įprastos priežiūros, sunkių nepageidaujamų širdies ir kraujagyslių reiškinių arba hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo rizikos nepadidino, palyginus su įprasta priežiūra be sitagliptino (3 lentelė).

3 lentelė. Sudėtinių širdies ir kraujagyslių vertinamųjų baigčių ir svarbiausiųjų papildomų vertinamųjų baigčių dažniai

 

Sitagliptinas 100 mg

Placebas

 

 

 

 

Dažnis

 

Dažnis

Rizikos santykis

p-vertė

 

N (%)

per 100

N (%)

per 100

(95 % PI)

 

paciento

paciento

 

 

 

 

 

 

 

 

metų*

 

metų*

 

 

Ketinimo gydyti populiacijos analizė

 

 

 

 

 

 

Pacientų skaičius

 

 

Pagrindinė sudėtinė vertinamoji

 

 

 

 

 

 

baigtis

 

 

 

 

 

 

(kardiovaskulinė mirtis,

839 (11,4)

4,1

851 (11,6)

4,2

0,98 (0,89 – 1,08)

< 0,001

nemirtinas miokardo infarktas,

 

 

nemirtinas insultas ar

 

 

 

 

 

 

hospitalizacija dėl nestabilios

 

 

 

 

 

 

krūtinės anginos)

 

 

 

 

 

 

Papildoma sudėtinė vertinamoji

 

 

 

 

 

 

baigtis

 

 

 

 

0,99 (0,89 –

 

(kardiovaskulinė mirtis,

745 (10,2)

3,6

746 (10,2)

3,6

< 0,001

1,10)

nemirtinas miokardo infarktas ar

 

 

 

 

 

 

nemirtinas insultas)

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg

Placebas

 

 

 

 

Dažnis

 

Dažnis

Rizikos santykis

p-vertė

 

N (%)

per 100

N (%)

per 100

(95 % PI)

 

paciento

paciento

 

 

 

 

 

 

 

 

metų*

 

metų*

 

 

Papildomos vertinamosios baigtys

 

 

 

 

 

 

Kardiovaskulinė mirtis

380 (5,2)

1,7

366 (5,0)

1,7

1,03 (0,89 – 1,19)

0,711

Visi miokardo infarktai (mirtini ir

300 (4,1)

1,4

316 (4,3)

1,5

0,95 (0,81 – 1.11)

0,487

nemirtini)

 

 

 

 

 

 

Visi insultai (mirtini ir nemirtini)

178 (2,4)

0,8

183 (2,5)

0,9

0,97 (0,79 – 1,19)

0,760

Hospitalizacija dėl nestabilios

116 (1,6)

0,5

129 (1,8)

0,6

0,90 (0,70 – 1,16)

0,419

krūtinės anginos

 

 

 

 

 

 

Mirtis dėl bet kokios priežasties

547 (7,5)

2,5

537 (7,3)

2,5

1,01 (0,90 – 1,14)

0,875

Hospitalizacija dėl širdies

228 (3,1)

1,1

229 (3,1)

1,1

1,00 (0,83 – 1,20)

0,983

nepakankamumo

* Dažnis per 100 paciento metų apskaičiuotas taip: 100 × (iš viso pacientų, patyrusių 1 ar daugiau reiškinių tinkamų stebėsenos laikotarpiu per visą paciento metų stebėsenos laikotarpį).

Remiantis Cox modeliu, suskirstant pagal regioną. Sudėtinių vertinamųjų baigčių p-vertės atitinka „neprastesnio“ tyrimo, kuriuo siekiama įrodyti, kad rizikos santykis yra mažesnis nei 1,3. Visų kitų vertinamųjų baigčių p-vertės atitinka rizikos santykio skirtumų testą.

Hospitalizavimo dėl širdies nepakankamumo analizė buvo pakoreguota pagal prieš pradedant tyrimą buvusį širdies nepakankamumą.

Vaikų populiacija

Europos vaistų agentūra atidėjo įsipareigojimą pateikti Januvia rezultatus tyrimų su viena ar daugiau II tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų populiacijos pogrupių (žr. 4.2 skyriuje informaciją apie vartojimą vaikams).

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Sveikų tiriamųjų išgėrusių vieną 100 mg dozę, organizme sitagliptinas buvo greitai absorbuotas, didžiausia koncentracija plazmoje (Tmax mediana) atsirado po 1 – 4 valandų, vidutinis sitagliptino AUC buvo 8,52 M•hr, Cmax – 950 nM. Absoliutus sitagliptino biologinis prieinamumas yra maždaug 87 %. Kadangi labai riebus maistas kartu vartojamo sitagliptino farmakokinetikai įtakos neturėjo, todėl Januvia galima gerti valgant arba nevalgius.

Sitagliptino AUC didėjo proporcingai dozei. Cmax ir C24val proporcingumas dozei nebuvo nustatytas (Cmax didėjo daugiau negu proporcingai dozei, C24val – mažiau negu proporcingai dozei).

Pasiskirstymas

Sušvirkštus į veną vieną 100 mg sitagliptino dozę, sveikų žmonių organizme vidutinis pasiskirstymo tūris tuo metu, kai apykaita pusiausvyrinė, yra maždaug 198 litrai. Sitagliptino kiekis, kuris laikinai prisijungia prie plazmos baltymų yra mažas (38 %).

Biotransformacija

Sitagliptino metabolizuojama mažai, daugiausia jis pašalinamas su šlapimu nepakitęs. Maždaug 79 % sitagliptino išsiskiria su šlapimu nepakitusio preparato pavidalu.

Išgėrus žymėto [14C] sitagliptino dozę, maždaug 16 % radioaktyvumo buvo pašalinta su sitagliptino metabolitais. Buvo aptikti šešių metabolitų pėdsakai ir nesitikima, kad jie prisideda prie sitagliptino DPP-4 slopinamojo aktyvumo plazmoje. Tyrimai in vitro parodė, kad svarbiausias fermentas, atsakingas už ribotą sitagliptino metabolizmą yra CYP3A4, dalyvaujant ir CYP2C8.

Tyrimų in vitro duomenys rodo, kad sitagliptinas CYP izofermentų CYP3A4, 2C8, 2C9, 2D6, 1A2, 2C19 bei 2B6 neslopina, o CYP3A4 ir CYP1A2 neindukuoja.

Eliminacija

Iš sveikų asmenų, išgėrusių 100 mg žymėto [14C] sitagliptino dozę, organizmo maždaug 100 % radioaktyvumo išsiskyrė su išmatomis (13 %) bei šlapimu (87 %) per savaitę. Išgėrus 100 mg sitagliptino dozę, jo galutinės pusinės eliminacijos tariamasis periodas (t1/2) buvo 12,4 valandos. Vartojant kartotines dozes, sitagliptino organizme kaupiasi labai nedaug. Medikamento klirensas inkstuose buvo maždaug 350 ml/min.

Sitagliptinas šalinamas daugiausiai pro inkstus aktyvia sekrecija į kanalėlius. Sitagliptinas yra žmogaus organinių anijonų nešiklio-3 (angl. hOAT-3), kuris galbūt dalyvauja ir sitagliptino išsiskyrime pro inkstus, substratas. Klinikinė hOAT-3 dalyvavimo sitagliptino pernašoje reikšmė nenustatyta. Be to, sitagliptinas yra ir glikoproteino P, irgi galinčio dalyvauti sitagliptino šalinime pro inkstus, substratas. Vis dėlto glikoproteino P inhibitorius ciklosporinas sitagliptino inkstų klirenso nemažina. Sitagliptinas nėra nešiklių OCT2, OAT1 ar PEPT1/2 substratas. In vitro gydymui reikšminga sitagliptino koncentracija OAT3 (IC50 = 160 M) ar glikoproteino P (iki 250 M) vykdomos pernašos neslopino. Klinikinių tyrimų metu sitagliptinas šiek tiek veikė digoksino koncentraciją plazmoje, taigi, galėtų truputį slopinti glikoproteiną P.

Ypatingos populiacijos

Sveikų žmonių ar pacientų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, organizme sitagliptino farmakokinetika paprastai buvo panaši.

Sutrikusi inkstų funkcija

Buvo atliktas vienos dozės atviras klinikinis tyrimas, kurio metu vertinta sumažintos sitagliptino dozės (50 mg) farmakokinetika pacientų, sergančių įvairaus sunkumo lėtiniu inkstų sutrikimu, organizme, palyginti su farmakokinetika sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų organizme. Tyrime dalyvavo pacientai, kurių inkstų sutrikimas, klasifikuojant pagal kreatinino klirensą, buvo lengvas (nuo 50 iki

< 80 ml/min.), vidutinio sunkumo (nuo 30 iki < 50 ml/min.) ar sunkus (< 30 ml/min), bei hemodialize gydomi pacientai, kuriems buvo galutinės stadijos inkstų liga (angl. ESRD).

Pacientų, sergančių lengvu inkstų sutrikimu, kraujo plazmoje sitagliptino koncentracija nebuvo klinikai reikšmingai didesnė, negu sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų. Pacientų, kuriems buvo vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas, organizme sitagliptino AUC buvo maždaug 2 kartus, pacientų, kuriems buvo sunkus inkstų sutrikimas ar kurie dėl ESRD buvo gydomi hemodialize – maždaug 4 kartus didesnė, negu sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų. Hemodialize sitagliptino buvo pašalinta nedaug (13,5 % per 3-4 valandų hemodializę, kuri buvo pradėta, praėjus 4 val. po dozės pavartojimo). Norint pasiekti sitagliptino koncentraciją plazmoje panašią į tą, kuri susidaro pacientų, kurių inkstų veikla yra normali, organizme, pacientus, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas arba GSIL, kuria sergant reikia taikyti dializę, rekomenduojama gydyti mažesnėmis dozėmis (žr.

4.2 skyrių).

Sutrikusi kepenų funkcija

Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų sutrikimas (Child-Pugh rodmuo ≤ 9), Januvia dozės keisti nereikia. Pacientų, kuriems yra sunkus kepenų sutrikimas (Child-Pugh rodmuo

> 9), klinikinės gydymo patirties nėra. Vis dėlto nėra tikėtina, kad sunkus kepenų sutrikimas galėtų paveikti sitagliptino farmakokinetiką, nes daugiausiai vaistinio preparato pašalinama pro inkstus.

Senyvi pacientai

Dėl amžiaus dozės keisti nereikia. Remiantis populiacijų farmakokinetikos duomenų, gautų I ir II fazės tyrimų metu, analize, amžius sitagliptino farmakokinetikai klinikai reikšmingo poveikio nedarė. Pagyvenusių (65 - 80 metų) žmonių kraujo plazmoje sitagliptino koncentracija buvo maždaug 19 % didesnė nei jaunesnių asmenų.

Vaikų populiacija

Su vaikais klinikinių Januvia tyrimų neatlikta.

Kitų grupių pacientai

Dėl lyties, rasės ar kūno masės indekso (KMI) dozės keisti nereikia. Remiantis bendra I fazės farmakokinetikos tyrimų duomenų ir populiacijos farmakokinetikos duomenų, gautų I ir II fazės tyrimų metu, analize, minėti veiksniai klinikai reikšmingo poveikio sitagliptino farmakokinetikai neturėjo.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Toksinis poveikis graužikų inkstams ir kepenims pasireiškė tada, kai vaistinio preparato ekspozicija jų organizme buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Poveikio nesukelianti ekspozicija graužikų organizme buvo 19 kartų didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Žiurkėms, kurių organizme medikamento ekspozicija buvo 67 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme, buvo priešakinių dantų pokyčių. Remiantis 14 savaičių trukmės tyrimais su žiurkėmis, šio poveikio nesukelianti ekspozicija buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme. Šių duomenų reikšmė žmogui nežinoma. Šunims, kurių organizme ekspozicija buvo 23 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, atsirado laikinų su gydymu susijusių fizinių simptomų. Kai kurie iš jų rodo toksinį poveikį nervų sistemai, pvz., kvėpavimas prasižiojus, seilėtekis, vėmimas baltomis putomis, ataksija, drebulys, aktyvumo sumažėjimas ir (arba) kuprota laikysena. Be to, histologiniu tyrimu nustatyta labai lengva ar lengva skeleto raumenų degeneracija, kai ekspozicija buvo maždaug 23 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Šio pokyčio nesukelianti ekspozicija buvo 6 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme.

Ikiklinikinių tyrimų metu sitagliptino genotoksinio poveikio nepastebėta. Pelėms sitagliptinas kancerogeninio poveikio nesukėlė. Žiurkėms, kurių organizme ekspozicija buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, dažniau atsirado kepenų adenoma ar karcinoma. Kadangi įrodyta, jog žiurkėms toksinis poveikis kepenims koreliuoja su kepenų naviko atsiradimu, todėl tikėtina, kad šis kepenų naviko padažnėjimas žiurkėms buvo antrinis dėl šios didelės dozės sukeliamo lėtinio toksinio poveikio kepenims. Nemanoma, kad pastebėti navikiniai pokyčiai galėtų būti svarbūs gydant žmogų, nes saugumo ribos yra didelės (šių pokyčių nesukelianti ekspozicija yra 19 kartų didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme).

Nepageidaujamo poveikio žiurkių patelių ir patinėlių, sitagliptino vartojusių prieš poravimąsi ir poravimosi metu, vaisingumui nepastebėta.

Tyrimų su žiurkėmis metu nepageidaujamo poveikio vystymuisi prenataliniu ir postnataliniu laikotarpiu nepastebėta.

Toksinio poveikio reprodukcijai tyrimų metu vaikingų žiurkių, kurių organizme ekspozicija buvo daugiau kaip 29 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, vaisiui šiek tiek dažniau atsirado nuo vaistinio preparato priklausomų šonkaulių sklaidos trūkumų (ne visi šonkauliai, hipoplastiški ar banguoti šonkauliai). Toksinis poveikis vaikingoms triušių patelėms pasireiškė tada, kai jų organizme ekspozicija buvo daugiau kaip 29 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme. Kadangi saugumo ribos yra plačios, todėl šie duomenys reikšmingos rizikos žmogaus reprodukcinei funkcijai nerodo. Žindymo laikotarpiu į žiurkių pieną patenka daug sitagliptino (koncentracijos piene ir plazmoje santykis yra 4:1).

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės šerdis

Mikrokristalinė celiuliozė (E460)

Bevandenis kalcio-vandenilio fosfatas (E341)

Kroskarmeliozės natrio druska (E468)

Magnio stearatas (E470b)

Natrio stearilfumaratas

Plėvelė

Polivinilo alkoholis

Makrogolis 3350

Talkas (E553b)

Titano dioksidas (E171)

Raudonasis geležies oksidas (E172)

Geltonasis geležies oksidas (E172)

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys

Nepermatomos lizdinės plokštelės (PVC/PE/PVDC ir aliuminio). Pakuotėje yra 14, 28, 30, 56, 84, 90 ar 98 plėvele dengtos tabletės arba 50 plėvele dengtų tablečių perforuotoje dalomojoje lizdinėje plokštelėje.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

7. REGISTRUOTOJAS

Merck Sharp & Dohme Ltd.

Hertford Road, Hoddesdon

Hertfordshire EN11 9BU

Jungtinė Karalystė

8. REGISTRACIJOS PAŽYMĖJIMO NUMERIAI

EU/1/07/383/007

EU/1/07/383/008

EU/1/07/383/009

EU/1/07/383/010

EU/1/07/383/011

EU/1/07/383/012

EU/1/07/383/021

EU/1/07/383/022

9. REGISTRAVIMO / PERREGISTRAVIMO DATA

Registravimo data 2007 m. kovo 21 d.

Paskutinio perregistravimo data 2012 m. vasario 23 d.

10. TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Išsami informacija apie šį vaistinį preparatą pateikiama Europos vaistų agentūros tinklalapyje http://www.ema.europa.eu.

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Januvia 100 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje tabletėje yra sitagliptino fosfato monohidrato, atitinkančio 100 mg sitagliptino. Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė (tabletė).

Tabletė yra apvali, rusvai gelsva, dengta plėvele, vienoje jos pusėje yra žyma “277”.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

II tipo cukriniu diabetu sergantiems suaugusiems pacientams skiriamas pagerinti glikemijos kontrolę. Monoterapija:

pacientams, kuriems vien tik dieta ir fiziniais pratimais glikemijos pakankamai sureguliuoti nepavyksta, o metforminas netinkamas dėl kontraindikacijų ar netoleravimo.

Gydymas dviem geriamaisiais vaistais, kartu su:

metforminu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir vienu metforminu glikemijos kontroliuoti nepavyksta;

sulfonilurėjos dariniu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir didžiausia toleruojama vieno sulfonilurėjos darinio doze glikemijos kontroliuoti nepavyksta ir jeigu dėl kontraindikacijų ar netoleravimo negalima skirti metformino;

peroksisominių proliferatorių aktyvuojamų gama receptorių (PPARγ) agonistu (t. y., tiazolidinedionu) tuo atveju, jeigu PPARγ agonistas tinka ir jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais bei vienu PPARγ agonistu glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

Gydymas trimis geriamaisiais vaistais, kartu su:

sulfonilurėjos dariniu ir metforminu tuo atveju, jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir kartu šiais dviem vaistiniais preparatais glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

PPARγ agonistu ir metforminu tuo atveju, jeigu PPARγ agonistas tinka ir jeigu gydant dieta, fiziniais pratimais ir kartu šiais dviem vaistiniais preparatais glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

Be to, Januvia galima skirti papildomai (kartu su metforminu arba be jo) prie gydymo insulinu, jei dieta, fiziniais pratimais ir pastoviomis insulino dozėmis glikemijos kontroliuoti nepavyksta.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas

Sitagliptino dozė yra 100 mg vieną kartą per parą. Skiriant kartu su metforminu ir (arba) PPARγ agonistu, metformino ir (arba) PPARγ agonisto dozės nekeičiamos, kartu skiriant Januvia .

Januvia derinant su sulfonilurėjos dariniu arba insulinu, svarstytinas sulfonilurėjos darinio arba insulino dozės mažinimas, kad sumažėtų hipoglikemijos rizika (žr. 4.4 skyrių).

Jeigu Januvia dozę pacientas praleidžia, ją jis turi išgerti tuoj pat, kai tik prisimena. Dvigubos dozės tą pačią parą vartoti negalima.

Ypatingos populiacijos

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Svarstant apie sitagliptino ir kito vaistinio preparato nuo cukrinio diabeto paskyrimą pacientui, kurio inkstų veikla yra sutrikusi, turi būti patikrintos jų skyrimo sąlygos.

Pacientams, sergantiems lengvu inkstų sutrikimu (kreatinino klirensas (KK) ≥ 50 ml/min), dozės keisti nereikia.

Pacientams, kuriems yra vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas (KK 30 iki < 50 ml/min), Januvia dozė yra 50 mg vieną kartą per parą.

Pacientams, kuriems yra sunkus inkstų sutrikimas (KK < 30 ml/min) arba galutinės stadijos inkstų liga (GSIL), kuria sergant reikia taikyti hemodializę ar peritoninę dializę, Januvia dozė yra 25 mg vieną kartą per parą. Galima vartoti nepriklausomai nuo dializės atlikimo laiko.

Kadangi pagal inkstų veiklą dozę reikia koreguoti, rekomenduojama inkstų veiklą įvertinti prieš paskiriant Januvia ir periodiškai gydymo metu.

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, sergantiems lengvu arba vidutinio sunkumo kepenų sutrikimu, dozės keisti nereikia. Su pacientais, sergančiais sunkiu kepenų sutrikimu, Januvia netirtas, todėl jį skirti reikia atsargiai (žr. 5.2 skyrių).

Vis dėlto nesitikima, kad sunkus kepenų sutrikimas paveiktų sitagliptino farmakokinetiką, nes jis daugiausia yra šalinamas per inkstus.

Senyviems pacientams

Priklausomai nuo amžiaus dozės keisti nereikia.

Vaikų populiacija

Sitagliptino saugumas ir veiksmingumas jaunesniems nei 18 metų vaikams ir paaugliams neištirti. Duomenų nėra.

Vartojimo metodas

Januvia galima vartoti valgio metu arba nevalgius.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Bendrieji įspėjimai

I tipo cukrinio diabeto ar diabetinės ketoacidozės Januvia gydyti negalima.

Ūminis pankreatitas

DPP-4 inhibitorių vartojimas yra susijęs su ūminio pankreatito išsivystymo rizika. Pacientams reikia pasakyti, kad nuolatinis ir stiprus pilvo skausmas yra būdingas ūminio pankreatito simptomas. Nutraukus sitagliptino vartojimą buvo stebimas pasveikimas nuo pankreatito (taikant palaikomąjį gydymą arba jo netaikant), tačiau yra gauta pranešimų ir apie labai retus nekrotinio ar hemoraginio pankreatito ir (arba) mirties atvejus. Jeigu yra įtariamas pankreatitas, Januvia ir kitų galimai įtartinų vaistinių preparatų vartojimą reikia nutraukti; jeigu pankreatitas yra patvirtinamas, gydymo Januvia atnaujinti negalima. Pankreatitu sirgusius pacientus gydyti reikia atsargiai.

Hipoglikemija gydymo kartu su kitais gliukozės kiekį kraujyje mažinančiais vaistiniais preparatais metu

Klinikinių tyrimų metu gydant vien Januvia arba jo ir vaistinių preparatų, kurie, kiek žinoma, nesukelia hipoglikemijos (t. y. metforminu ir (arba) PPAR agonistu), sitagliptino vartojusiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus kaip ir vartojusiems placebo. Sitagliptino kartu su insulinu arba sulfonilurėjos dariniu vartojusiems pacientams yra stebėta hipoglikemija. Todėl, norint sumažinti hipoglikemijos riziką, svarstytinas mažesnės sulfonilurėjos darinio arba insulino dozės vartojimas (žr. 4.2 skyrių).

Inkstų sutrikimas

Sitagliptinas yra šalinamas per inkstus. Norint pasiekti sitagliptino koncentraciją plazmoje panašią į tą, kuri susidaro pacientų, kurių inkstų veikla yra normali, organizme, pacientus, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas arba GSIL, kuria sergant reikia taikyti hemodializę ar peritoninę dializę, rekomenduojama gydyti mažesnėmis dozėmis (žr. 4.2 ir 5.2 skyrius).

Svarstant apie sitagliptino ir kito vaistinio preparato nuo cukrinio diabeto paskyrimą pacientui, kurio inkstų veikla yra sutrikusi, turi būti patikrintos jų skyrimo sąlygos.

Padidėjusio jautrumo reakcijos

Vaistui patekus į rinką buvo nustatyta sunkių padidėjusio jautrumo reakcijų sitagliptino vartojusiems pacientams. Šios reakcijos pasireiškė anafilaksija, angioedema ir eksfoliaciniais odos sutrikimais, įskaitant Stevens-Johnson sindromą. Šios reakcijos pasireiškė per pirmus 3 mėnesius nuo gydymo pradžios, o keletą atvejų – po pirmos dozės. Įtarus padidėjusio jautrumo reakciją Januvia vartojimą reikia nutraukti. Būtina įvertinti kitas galimas reiškinio priežastis ir paskirti alternatyvų cukrinio diabeto gydymą.

Buliozinis (pūslinis) pemfigoidas

Poregistracinio stebėjimo metu buvo gauta pranešimų apie pūslinio pemfigoido pasireiškimo atvejus pacientams, kurie vartojo DPP-4 inhibitorių, įskaitant sitagliptiną. Jeigu įtariama, kad pasireiškė pūslinis pemfigoidas, Januvia vartojimą reikia nutraukti.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Kitų vaistinių preparatų poveikis sitagliptinui

Žemiau pateikti klinikiniai duomenys rodo, kad klinikai reikšmingos sitagliptino sąveikos su kitais kartu vartojamais vaistiniais preparatais rizika yra maža.

Tyrimai in vitro rodo, kad svarbiausias fermentas, vykdantis ribotą sitagliptino metabolizmą yra CYP3A4, bet dalyvauja ir CYP2C8. Pacientų, kurių inkstų funkcija normali, organizme metabolizmas, įskaitant vykdomą CYP3A4, sitagliptino klirensui turi mažą įtaką. Metabolizmas sitagliptino eliminacijai gali būti reikšmingesnis esant sunkiam inkstų sutrikimui arba galutinės stadijos inkstų ligai (GSIL). Dėl to įmanoma, kad stiprūs CYP3A4 inhibitoriai, pvz., ketokonazolas,

itrakonazolas, ritonaviras, klaritromicinas, gali keisti sitagliptino farmakokinetiką pacientų, kuriems yra sunkus inkstų sutrikimas arba sergančių GSIL, organizme. Stiprių CYP3A4 inhibitorių poveikis esant sunkiam inkstų sutrikimui klinikinių tyrimų metu vertintas nebuvo.

Pernašos tyrimai in vitro parodė, kad sitagliptinas yra glikoproteino P ir organinių anijonų transporterio-3 (OAT3) substratas. In vitro sitagliptino pernašą, dalyvaujant OAT3, slopino probenecidas, tačiau manoma, kad kliniškai reikšmingos sąveikos rizika yra maža. Vartojimas kartu su OAT3 inhibitoriais in vivo netirtas.

Metforminas. II tipo cukriniu diabetu sergančių ligonių, kartotinai vartojančių 1 000 mg metformino dozę 2 kartus per parą ir kartu 50 mg sitagliptino, organizme sitagliptino farmakokinetika reikšmingai nekito.

Ciklosporinas. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo vertinamas stipraus glikoproteino P inhibitoriaus ciklosporino poveikis sitagliptino farmakokinetikai. Išgėrus kartu vieną 100 mg sitagliptino dozę ir vieną 600 mg ciklosporino dozę, sitagliptino plotas po koncentracijos kraujo plazmoje priklausomai nuo laiko (angl. AUC) ir didžiausia koncentracija kraujo plazmoje (angl. Cmax) padidėjo atitinkamai apie 29 % ir 68 %. Šie sitagliptino farmakokinetikos pokyčiai nebuvo laikomi klinikai reikšmingais. Sitagliptino klirensas inkstuose reikšmingai nekito, todėl reikšmingos sąveikos su kitais glikoproteino P inhibitoriais neturėtų pasireikšti.

Sitagliptino poveikis kitiems vaistiniams preparatams

Digoksinas. Sitagliptinas šiek tiek paveikė digoksino koncentraciją plazmoje. 10 dienų kasdien vartojus po 0,25 mg digoksino kartu su 100 mg sitagliptino, digoksino AUC padidėjo vidutiniškai 11 %, Cmax – vidutiniškai 18 %. Digoksino dozės keisti nerekomenduojama. Vis dėlto sitagliptino ir digoksino deriniu gydomus pacientus, kuriems yra digoksino toksinio poveikio rizika, dėl šios sąveikos reikia stebėti.

Tyrimų in vitro domenys rodo, kad sitagliptinas CYP450 izofermentų neslopina ir neindukuoja. Klinikinių tyrimų metu sitagliptinas reikšmingai metformino, gliburido, simvastatino, roziglitazono, varfarino ar geriamųjų kontraceptikų farmakokinetikos reikšmingai nekeitė ir tai rodo, kad in vivo jo polinkis į sąveiką su CYP3A4, CYP2C8 ar CYP2C9 substratais bei organinių katijonų pernaša yra mažas. Sitagliptinas gali in vivo silpnai slopinti glikoproteiną P.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Reikiamų duomenų apie sitagliptino vartojimą nėštumo metu nėra. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį didelių dozių poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių). Galimas pavojus žmogui nežinomas. Kadangi klinikinių duomenų apie vartojimą nėštumo metu nepakanka, nėščioms moterims Januvia skirti negalima.

Žindymas

Nežinoma, ar sitagliptino išsiskiria su moters pienu. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad sitagliptino išsiskiria su motinos pienu. Žindymo laikotarpiu Januvia vartoti negalima.

Vaisingumas

Tyrimų su gyvūnais duomenys sitagliptino nepageidaujamo poveikio patinų ir patelių vaisingumui neparodo. Duomenų apie žmones nėra.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Januvia gebėjimo vairuoti ir valdyti mechanizmus neveikia arba veikia nereikšmingai. Vis dėlto vairuojant ar valdant mechanizmus reikia turėti omenyje, kad buvo pastebėtas galvos svaigimas ir mieguistumas.

Be to, pacientus reikia įspėti apie galimą hipoglikemijos pavojų, kylantį Januvia vartojant kartu su sulfonilurėjos dariniu arba kartu su insulinu.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Saugumo duomenų santrauka

Buvo pastebėtos sunkios nepageidaujamos reakcijos, įskaitant pankreatitą ir padidėjusio jautrumo reakcijas. Vartojant kartu su sulfonilurėjos dariniu, hipoglikemija buvo pastebėta 4,7 % - 13,8 %, o kartu su insulinu – 9,6 % (žr. 4.4 skyrių).

Nepageidaujamų reakcijų santrauka lentelėje

Nepageidaujamos reakcijos yra išvardintos žemiau (1-ojoje lentelėje) pagal organų sistemų klases ir dažnį. Dažnis apibūdinamas taip: labai dažni (≥ 1/10), dažni (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažni (nuo ≥ 1/1000 iki < 1/100), reti (nuo ≥ 1/10000 iki < 1/1000), labai reti (< 1/10000) ir dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

1 lentelė. Nepageidaujamų reakcijų dažnis placebu kontroliuotų sitagliptino monoterapijos klinikinių tyrimų metu ir vaistiniam preparatui esant rinkoje

Nepageidaujama reakcija

Nepageidaujamos reakcijos dažnis

 

 

Imuninės sistemos sutrikimai

 

padidėjusio jautrumo reakcijos, įskaitant anafilaksiją *,

Dažnis nežinomas

 

 

Metabolizmo ir mitybos sutrikimai

 

hipoglikemija

Dažni

 

 

Nervų sistemos sutrikimai

 

galvos skausmas

Dažni

svaigulys

Nedažni

 

 

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir

 

tarpuplaučio sutrikimai

 

intersticinė plaučių liga*

Dažnis nežinomas

 

 

Virškinimo trakto sutrikimai

 

vidurių užkietėjimas

Nedažni

vėmimas*

Dažnis nežinomas

ūminis pankreatitas*,,

Dažnis nežinomas

mirtinas ar nemirtinas hemoraginis ar nekrotizuojantis

Dažnis nežinomas

pankreatitas*,

 

 

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

 

niežėjimas*

Nedažni

angioneurozinė edema*,

Dažnis nežinomas

išbėrimas*,

Dažnis nežinomas

dilgėlinė*,

Dažnis nežinomas

vaskulitas odoje*,

Dažnis nežinomas

eksfoliacinės odos būklės, tarp jų Stevens-Johnson

Dažnis nežinomas

sindromas*,

pūslinis pemfigoidas*

Dažnis nežinomas

 

 

Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai

 

artralgija*

Dažnis nežinomas

Nepageidaujama reakcija

Nepageidaujamos reakcijos dažnis

mialgija*

Dažnis nežinomas

nugaros skausmas*

Dažnis nežinomas

artropatija*

Dažnis nežinomas

 

 

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai

 

pažeista inkstų veikla*

Dažnis nežinomas

ūminis inkstų veiklos nepakankamumas*

Dažnis nežinomas

* Nepageidaujamos reakcijos buvo pastebėtos vaistą pateikus į rinką.

žr. 4.4 skyrių.

‡ žiūrėkite žemiau TECOS Širdies ir kraujagyslių saugumo tyrimas.

Atrinktų nepageidaujamų reakcijų apibūdinimas

Be aukščiau aprašytų nepageidaujamų reakcijų į vaistą, mažiausiai 5 % ir daugiau sitagliptinu gydytų pacientų pastebėti nepageidaujami reiškiniai, nepaisant priežastinio ryšio su vaisto vartojimu, buvo viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir nazofaringitas. Papildomi nepageidaujami reiškiniai, nepaisant priežastinio ryšio su vaisto vartojimu, kurie dažniau pasireiškė sitagliptinu gydytiems pacientams (nesiekė 5 %, tačiau pasireiškė daugiau kaip 0,5 % didesniu dažniu sitagliptino grupėje, nei kontrolinėje grupėje), buvo osteoartritas ir galūnių skausmas.

Kai kurios nepageidaujamos reakcijos dažniau buvo stebėtos sitagliptino derinių su kitais vaistiniais preparatais nuo cukrinio diabeto klinikinių tyrimų metu, nei sitagliptino monoterapijos tyrimų metu. Tai buvo hipoglikemija (labai dažna vartojant su sulfonilkarbamido dariniu ir metforminu), gripas (dažnas vartojant kartu su insulinu (kartu su arba be metformino)), pykinimas ir vėmimas (dažnas vartojant kartu su metforminu), vidurių pūtimas (dažnas vartojant kartu su metforminu arba pioglitazonu), vidurių užkietėjimas (dažnas vartojant kartu su sulfonilkarbamido ir metformino deriniu), periferinė edema (dažna vartojant kartu su pioglitazonu arba pioglitazono ir metformino deriniu), mieguistumas ir viduriavimas (nedažni vartojant kartu su metforminu) bei burnos džiūvimas (nedažni vartojant kartu su insulinu (kartu su arba be metformino)).

TECOS Širdies ir kraujagyslių saugumo tyrimas

Į Širdies ir kraujagyslių baigčių vartojant sitagliptino vertinimo tyrimo (TECOS) (angl. Trial Evaluating Cardiovascular Outcomes with Sitagliptin (TECOS)) ketinimo gydyti populiaciją įtraukti 7332 pacientai buvo gydomi sitagliptino 100 mg per parą (arba 50 mg per parą, jeigu pradinis GFG buvo ≥ 30 ir <50 ml/min/1,73 m2) doze, o 7339 pacientai vartojo placebo. Abu preparatai buvo paskirti papildomai prie įprastos priežiūros, vykdytos pagal regioninius HbA1c ir širdies ir kraujagyslių (ŠK) ligų rizikos veiksnių kontrolės standartus. Bendrasis sunkių nepageidaujamų reiškinių dažnis sitagliptino ir placebo vartojusiems pacientams buvo panašus.

Ketinimo gydyti populiacijoje tarp pacientų, kurie prieš pradedant tyrimą jau buvo gydomi insulinu ir (arba) sulfonilkarbamido preparatu, sunkios hipoglikemijos dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 2,7 %, o placebą vartojusių - 2,5 %; tarp pacientų, kurie prieš pradedant tyrimą nevartojo insulino ir (arba) sulfonilkarbamido preparato, sunkios hipoglikemijos dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 1,0 %, o placebą vartojusių - 0,7 %. Patvirtinto pankreatito reiškinių dažnis sitagliptinu gydytų pacientų grupėje buvo 0,3 %, o placebą vartojusių - 0,2 %.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas naudodamiesi V priede nurodyta nacionaline pranešimo sistema.

4.9 Perdozavimas

Kontroliuotų klinikinių tyrimų su sveikais asmenimis metu buvo skiriamos ne didesnės kaip 800 mg vienkartinės sitagliptino dozės. Vieno tyrimo metu 800 mg sitagliptino dozė minimaliai pailgino QT

intervalą, tačiau pailgėjimas nelaikomas klinikai reikšmingu. Didesnės kaip 800 mg dozės vartojimo patirties klinikinių tyrimų metu nėra. I fazės kelių dozių tyrimų metu, vartojant ne didesnes kaip

600 mg per parą iki 10 dienų laikotarpiu ir 400 mg per parą iki 28 dienų laikotarpiu sitagliptino dozes, su doze susijusių nepageidaujamų reakcijų nenustatyta.

Perdozavimo atveju reikia taikyti įprastines palaikomąsias priemones, pvz., neabsorbuoto vaistinio preparato šalinimą iš virškinimo trakto, klinikinės būklės stebėjimą (įskaitant elektrokardiogramos užrašymą) ir, jei reikia, palaikomąjį gydymą.

Dialize sitagliptino iš organizmo pašalinama nedaug. Klinikinių tyrimų metu vienos 3 - 4 valandų trukmės hemodializės metu buvo pašalinta maždaug 13,5 % dozės. Jei kliniškai tinka, hemodializę būtų galima prailginti. Ar sitagliptino galima pašalinti pilvaplėvės dialize, nežinoma.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – vaistai cukriniam diabetui gydyti, dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) inhibitoriai, ATC kodas – A10BH01.

Veikimo mechanizmas

Januvia priklauso geriamųjų gliukozės koncentraciją kraujyje mažinančių vaistinių preparatų klasei, kuri vadinama dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) inhibitoriais. Glikemijos reguliavimo pagerėjimas vartojant šį vaistinį preparatą galėtų būti susijęs su aktyvių hormonų inkretinų kiekio padidėjimu. Inkretinų, įskaitant į gliukagoną panašų peptidą-1 (GPP-1) ir nuo gliukozės priklausantį insulinotropinį polipeptidą (GIP), visą dieną išskiria žarnynas, o jų kiekis didėja dėl atsako į maistą. Inkretinai yra endogeninės sistemos, kuri dalyvauja fiziologiniame gliukozės homeostazės reguliavime, dalis. Kai gliukozės koncentracija kraujyje yra normali arba padidėjusi, GPP-1 ir GIP padidina insulino gamybą ir išskyrimą iš kasos beta ląstelių, intraląsteliniu signaliniu keliu, kuriame dalyvauja ciklinis AMF. II tipo cukrinio diabeto gyvūnų modelių gydymas GPP-1 ar DPP-4 rodo, kad pagerėja beta ląstelių atsakas į gliukozę, stimuliuojama insulino gamyba ir išskyrimas. Esant didesnei insulino koncentracijai, padidėja gliukozės patekimas į audinius. Be to, GPP-1 sumažina gliukagono išsiskyrimą iš kasos alfa-ląstelių. Dėl sumažėjusios gliukagono koncentracijos ir kartu padidėjusio insulino kiekio sumažėja gliukozės gamyba kepenyse, todėl sumažėja ir jos koncentracija kraujyje. Kadangi GPP-1 ir GIP priklauso nuo gliukozės, todėl tuo atveju, kai jos koncentracija maža, GPP-1 sukeliamo insulino išsiskyrimo stimuliavimo ir gliukagono sekrecijos slopinimo, nepasireiškia. Kai gliukozės koncentracija tampa didesnė už normalią, sustiprėja tiek GPP-1, tiek GIP sukeliamas insulino išsiskyrimo stimuliavimas. Be to, GPP-1 netrikdo normalaus gliukagono atsako į hipoglikemiją. GPP-1 ir GIP aktyvumą riboja fermentas DPP-4, kuris hormonus inkretinus hidrolizės būdu greitai verčia neaktyviais produktais. Sitagliptinas neleidžia fermentui DPP-4 hidrolizuoti hormonus inkretinus, todėl kraujo plazmoje padidėja aktyvių GPP-1 ir GIP formų koncentracijos. Didindamas aktyvių inkretinų kiekį, sitagliptinas didina insulino išskyrimą ir mažina gliukagono kiekį priklausomai nuo gliukozės koncentracijos. II tipo diabetu sergantiems pacientams, kuriems yra hiperglikemija, šie insulino ir gliukagono kiekių pokyčiai lemia hemoglobino A1c (HbA1c) bei gliukozės koncentracijos sumažėjimą nevalgius ir po valgio. Nuo gliukozės priklausomas sitagliptino veikimo mechanizmas skiriasi nuo sulfonilurėjos darinių, kurie didina insulino sekreciją, net ir tuo atveju, kai gliukozės koncentracija yra maža, todėl gali sukelti hipoglikemiją tiek sergantiems II tipo cukriniu diabetu, tiek sveikiems asmenims. Sitagliptinas yra stiprus ir labai selektyvus fermento DPP-4 inhibitorius. Labai į šį fermentą panašių DPP-8 bei DPP-9 fermentų terapinė medikamento koncentracija neslopina.

Dviejų dienų trukmės tyrimo, kuriame dalyvavo sveiki tiriamieji, metu, vartojant vien sitagliptiną padidėjo aktyvaus GPP-1 koncentracija, tuo tarpu, vartojant vien metforminą, vienodu dydžiu padidėjo aktyvaus ir bendrojo GPP-1 koncentracijos. Sitagliptino vartojant kartu su metforminu,

nustatytas papildomas poveikis aktyvaus GPP-1 koncentracijai. Sitagliptinas, bet ne metforminas, padidino aktyvaus GIP koncentraciją.

Klinikinis veiksmingumas ir saugumas

Apskritai sitagliptinas pagerino glikemijos kontrolę ir gydant vien sitagliptinu, ir jo deriniu (žr. 2 lentelę).

Dviejų tyrimų metu buvo vertintas sitagliptino monoterapijos veiksmingumas ir saugumas. Dviejų tyrimų (vienas 18-os, kitas – 24 savaičių trukmės) metu gydant vien kartą per parą vartojama 100 mg sitagliptino doze, palyginti su placebu, reikšmingai pagerėjo HbA1c kiekio, gliukozės kiekio kraujo plazmoje nevalgius ir gliukozės kiekio kraujo plazmoje, praėjus 2 valandoms po valgio, rodmenys. Buvo stebimas reikšmingas pakaitinių beta ląstelių funkcijos žymenų, tarp jų ir HOMA-β (Homeostasis Model Assessment-β), proinsulino ir insulino santykio bei beta ląstelių reaktyvumo, nustatyto pagal dažnus maisto toleravimo testus, rodmenų pagerėjimas. Sitagliptinu gydytiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus į placebo sukeliamą. Abiejų tyrimų metu sitagliptino vartojusių pacientų kūno svoris nepadidėjo, o vartojusių placebo truputį sumažėjo.

Dviejų 24 savaičių trukmės tyrimų metu buvo vertintas papildomo gydymo sitagliptinu (100 mg kartą per parą) veiksmingumas ir saugumas. Vieno tyrimo metu sitagliptinu buvo papildytas gydymas vien metforminu, kito gydymas vien pioglitazonu. Sitagliptinu ar placebu gydytų pacientų kūno svorio, palyginti su pradiniu, pokyčiai buvo panašūs. Šių klinikinių tyrimų metu sitagliptinu ar placebu gydytiems pacientams hipoglikemijos dažnis buvo panašus.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamo tyrimo metu buvo vertintas sitagliptino (100 mg kartą per parą) veiksmingumas ir saugumas tuo atveju, kai juo buvo papildytas gydymas vien glimepiridu arba glimepirido ir metformino deriniu. Gydymą vien glimepiridu ar glimepirido ir metformino deriniu papildžius sitagliptinu, reikšmingai pagerėjo glikemijos parametrai. Sitagliptinu, palyginti su placebu, gydytiems pacientams saikingai padidėjo kūno svoris.

26 savaičių trukmės placebu kontroliuotas klinikinis tyrimas buvo sudarytas siekiant įvertinti vieną kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės saugumą ir veiksmingumą, papildant juo gydymą pioglitazono ir metformino deriniu. Gydymo pioglitazono ir metformino deriniu papildymas sitagliptinu reikšmingai pagerino glikemijos parametrus. Sitagliptiną ir placebą vartojusių pacientų kūno masės pokytis nuo buvusios prieš pradedant tyrimą buvo panašus. Hipoglikemijos dažnis sitagliptiną ir placebą vartojusiems pacientams taip pat buvo panašus.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamas klinikinis tyrimas buvo sudarytas siekiant įvertinti vieną kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės saugumą ir veiksmingumą, papildant juo gydymą insulinu (pastovia doze mažiausiai 10 savaičių) su metforminu arba be jo (mažiausiai 1 500 mg).

Pacientams, vartojusiems mišrų insuliną, vidutinė paros dozė buvo 70,9 vieneto per parą. Pacientams, vartojusiems ne mišrų insuliną (vidutinės veikimo trukmės arba ilgo veikimo), vidutinė paros dozė buvo 44,3 vieneto per parą. Gydymo papildymas sitagliptinu lėmė reikšmingą glikemijos rodmenų pagerėjimą. Nė vienoje grupėje reikšmingų kūno masės pokyčių, lyginant su buvusia prieš pradedant tyrimą, nebuvo.

24 savaičių trukmės placebu kontroliuojamo faktorialaus pradinio gydymo tyrimo metu pacientams, du kartus per parą vartojusiems 50 mg sitagliptino dozę kartu su metforminu (po 500 mg arba

1 000 mg 2 kartus per parą), reikšmingai pagerėjo glikemijos parametrai, palyginti su tiriamaisiais, kuriems buvo taikyta monoterapija bet kuriuo iš minėtų vaistinių preparatų. Sitagliptino ir metformino deriniu gydytų pacientų kūno svorio sumažėjimas buvo panašus, kaip vartojusių vien metformino arba placebo. Tiriamųjų, vartojusių tik sitagliptino kūno svoris nepakito. Visų grupių tiriamiesiems hipoglikemijos dažnis buvo panašus.

2 lentelė. HbA1c kiekio pokyčiai placebu kontroliuojamų monoterapijos ir sudėtinio gydymo tyrimų* metu

 

Vidutinis

Vidutinis HbA1c

Placebu koreguotas

Tyrimas

pradinis

kiekio (%) pokytis,

vidutinis HbA1c kiekio

HbA1c kiekis

palyginti su

(%) pokytis

 

 

(%)

pradiniu

 

(95% PI)

 

Monoterapijos metu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

-0,6

parą§

-0,5

 

(N = 193)

 

 

 

(-0,8; -0,4)

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

-0,8

parą

-0,6

 

(N = 229)

 

 

 

(-1; -0,6)

 

 

 

 

 

Sudėtinio gydymo metu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

-0,7

parą, papildant juo gydymą

-0,7

metforminu

(-0,8; -0,5)

(N =453)

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

-0,7

parą, papildant juo gydymą

8,1

-0,9

pioglitazonu

(-0,9; -0,5)

(N = 163)

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

-0,6

parą, papildant juo gydymą

8,4

-0,3

glimepiridu

(-0,8; -0,3)

(N = 102)

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

 

 

parą, papildant juo gydymą

8,3

-0,6

-0,9

glimepirido ir metformino

(-1,1; -0,7)

deriniu

 

 

 

(N = 115)

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg kartą per

 

 

 

 

 

parą, papildant juo gydymą

8,8

-1,2

-0,7

pioglitazono ir metformino

(-1,0; -0,5)

deriniu#

 

 

 

(N = 152)

 

 

 

 

 

Pradinis gydymas (du kartus per

 

 

 

-1,6

parą) : sitagliptinas 50 mg ir

8,8

-1,4

metforminas 500 mg

(-1,8; -1,3)

 

 

 

(N = 183)

 

 

 

 

 

Pradinis gydymas (du kartus per

 

 

 

-2,1

parą) : sitagliptinas 50 mg ir

8,8

-1,9

metforminas 1 000 mg

(-2,3; -1,8)

 

 

 

(N = 178)

 

 

 

 

 

Sitagliptinas 100 mg vieną kartą

 

 

 

-0,6‡,¶

per parą, papildant juo

8,7

-0,6

tebevykstantį gydymą insulinu

 

(-0,7; -0,4)

 

 

 

(+/- metforminas) (N = 305)

 

 

 

 

 

* Visi gydyti pacientai (intention-to-treat analizė)

Mažiausiųjų kvadratų vidurkiai koreguoti pagal ankstesnį antihiperglikeminį gydymą ir bazinę reikšmę

p<0,001 palyginti su placebu arba placebu ir sudėtiniu gydymu § HbA1c (%) 18-ąją savaitę

HbA1c (%) 24-ąją savaitę.

# HbA1c (%) 26-ąją savaitę.

Mažiausiųjų kvadratų vidurkiai koreguoti pagal gydymą metforminu pirmojo vizito metu (taip arba ne), pagal gydymą insulinu pirmojo vizito metu (mišrus insulinas, lyginant su nemišriu (vidutinės veikimo trukmės arba ilgo veikimo insulinas) ir bazinę reikšmę. Sąveikos pagal gydymo sluoksnius (metformino ir insulino vartojimas) nebuvo reikšmingos (p > 0,10).

24 savaičių aktyviu palyginamuoju vaistiniu preparatu (metforminu) kontroliuoto tyrimo tikslas buvo įvertinti sitagliptino 100 mg vieną kartą per parą dozės (N = 528) veiksmingumą ir saugumą, palyginus su metforminu (N = 522) pacientams, kuriems dieta ir fiziniais pratimais glikemijos pakankamai sureguliuoti nepavyksta ir kurie negavo antihiperglikeminio gydymo (mažiausiai

4 mėnesius buvo negydomi). Vidutinė metformino dozė buvo 1 900 mg per parą. HbA1c sumažėjimas nuo vidutinio pradinio 7,2 % dydžio buvo -0,43 % vartojant sitagliptiną ir -0,57 % vartojant metforminą (analizė pagal protokolą). Bendras vertintų kaip su vaistiniu preparatu susijusių virškinimo trakto nepageidaujamų reakcijų dažnis sitagliptinu gydytiems pacientams buvo 2,7 %, palyginus su 12,6 % gydytiesiems metforminu. Hipoglikemijos dažnis gydymo grupėse reikšmingai nesiskyrė (sitagliptino 1,3 %, metformino 1,9 %). Kūno masė sumažėjo nuo pradinio dydžio abiejose grupėse (sitagliptino -0,6 kg, metformino -1,9 kg).

Tyrimu, kurio metu buvo lygintas papildomos kartą per parą vartojamos 100 mg sitagliptino dozės arba glipizido (sulfonilurėjos) veiksmingumas ir saugumas pacientams, kuriems gydymo vien metforminu metu gliukozės kiekis kraujyje buvo kontroliuojamas nepakankamai, nustatyta, kad sitagliptinas HbA1c kiekį sumažino panašiai kaip glipizidas. Vidutinė glipizido paros dozė, kurią vartojo lyginamosios grupės tiriamieji, buvo 10 mg ir apytikriai 40 % pacientų visu tyrimo laikotarpiu reikėjo ≤ 5 mg paros dozės. Tačiau dėl nepakankamo veiksmingumo gydymą sitagliptinu nutraukė daugiau pacientų, negu gydymą glipizidu. Sitagliptino vartojusių pacientų kūno masė, palyginti su bazine, tyrimo metu reikšmingai sumažėjo, glipizido vartojusių pacientų - reikšmingai padidėjo (atitinkamai -1,5 kg ir +1,1 kg). Šio tyrimo metu insulino gamybos ir išskyrimo veiksmingumo žymuo, t. y., proinsulino ir insulino santykis, gydant sitagliptinu pagerėjo, o gydant glipizidu pablogėjo. Sitagliptino vartojusiems pacientams hipoglikemijos dažnis (4,9 %) buvo reikšmingai mažesnis negu vartojusiems glipizido (32 %).

24 savaičių trukmės placebu kontroliuotas klinikinis tyrimas, kuriame dalyvavo 660 pacientų, buvo skirtas įvertinti insuliną organizme tausojantį sitagliptino (100 mg vieną kartą per parą) veiksmingumą ir saugumą, paskyrus jį terapijos insulinu sustiprinimo laikotarpiu prie gydymo insulinu glarginu kartu su metforminu (mažiausiai 1500 mg) arba be jo. Prieš pradedant tyrimą vidutinis HbA1c buvo 8,74 %, vidutinė insulino dozė – 37 TV per parą. Pacientai buvo išmokyti nusistatyti sau insulino glargino dozę remiantis gliukozės koncentracija nevalgius kraujyje iš įdurto piršto. 24-ąją savaitę sitagliptinu gydytiems pacientams kasdieninės insulino dozės padidėjimas buvo 19 TV per parą, o placebu gydytiems pacientams – 24 TV per parą. HbA1c sumažėjimas sitagliptino ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams buvo 1,31 %, palyginus su 0,87 % placebo ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytų pacientų, o skirtumas tarp jų yra -0,45 % (95 % PI: 0,60; 0,29). Hipoglikemijos dažnis sitagliptino ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams buvo 25,2 %, o placebo ir insulino deriniu (kartu su metforminu arba be jo) gydytiems pacientams - 36,8 %. Šį skirtumą iš esmės lėmė placebo grupės pacientų, patyrusių tris ar daugiau hipoglikemijos epizodų, didesnė procentinė dalis (9,4 %, palyginus su 19,1 %). Sunkios hipoglikemijos dažnis nesiskyrė.

Su pacientais, kuriems buvo vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas, buvo atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu palygintas sitagliptinas (25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą dozė) su glipizidu (dozės nuo 2,5 mg iki 20 mg per parą). Šiame tyrime dalyvavusiems 423 pacientams buvo lėtinis inkstų veiklos sutrikimas (apytikriai apskaičiuotas glomerulų filtracijos greitis buvo mažesnis nei 50 ml/min). Nuo buvusio prieš pradedant tyrimą per 54 savaites HbA1c gydant sitagliptinu sumažėjo vidutiniškai -0,76 %, o gydant glipizidu -0,64 % (analizė “pagal protokolą”). Sitagliptino 25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą dozių veiksmingumo ir saugumo pobūdis šiame tyrime iš esmės buvo

panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali. Hipoglikemijos dažnis sitagliptino grupėje (6,2 %) buvo reikšmingai mažesnis, nei glipizido grupėje (17,0 %). Be to, kūno masės pokyčio nuo buvusio prieš pradedant tyrimą skirtumas tarp grupių taip pat buvo reikšmingas (sitagliptino grupėje -0,6 kg, o glipizido grupėje +1,2 kg).

Kitas klinikinis tyrimas, kurio metu buvo palyginta sitagliptino 25 mg vieną kartą per parą dozė su glipizido dozėmis nuo 2,5 mg iki 20 mg per parą, buvo atliktas su 129 GSIL sirgusiais ir dializuojamais pacientais. Nuo buvusio prieš pradedant tyrimą per 54 savaites HbA1c sumažėjo gydant sitagliptinu vidutiniškai -0,72 %, o gydant glipizidu -0,87 %. Sitagliptino 25 mg vieną kartą per parą dozės veiksmingumo ir saugumo pobūdis šiame tyrime iš esmės buvo panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali. Hipoglikemijos dažnis tarp gydymo grupių reikšmingai nesiskyrė (sitagliptino grupėje 6,3 %, glipizido – 10,8 %).

Kitame klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 91 2-ojo tipo cukriniu diabetu ir lėtiniu inkstų sutrikimu (KK < 50 ml/min) sirgęs pacientas, gydymo sitagliptino 25 mg ar 50 mg vieną kartą per parą doze saugumas ir toleravimas įprastai buvo panašus į placebo. Be to, po 12 savaičių vidutinis HbA1c (sitagliptino grupėje -0,59 %, o placebo grupėje -0,18 %) ir gliukozės koncentracijos plazmoje nevalgius (sitagliptino grupėje -25,5 mg/dl; placebo grupėje -3.0 mg/dl) sumažėjimas įprastai buvo panašus į stebėtą kituose monoterapijos tyrimuose, kuriuose dalyvavusių pacientų inkstų veikla buvo normali (žr. 5.2 skyrių).

Atsitiktinių imčių klinikinio tyrimo TECOS ketinimo gydyti populiacijos dydis buvo 14671 pacientas, kurių HbA1c buvo nuo ≥ 6,5 iki 8,0 %, jie sirgo ŠK liga ir buvo gydomi sitagliptinu (7332) 100 mg per parą (arba 50 mg per parą, jeigu pradinis GFG buvo ≥ 30 ir < 50 ml/min/1,73 m2) doze arba placebu (7339), kai abu preparatai buvo paskirti papildomai prie įprastos priežiūros, vykdytos pagal regioninius HbA1c ir širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių kontrolės standartus. Pacientai, kurių aGFG buvo < 30 ml/min/1,73 m2, į šį tyrimą nebuvo įtraukiami. Tiriamojoje populiacijoje buvo įtraukti 2004 75 metų ir vyresni pacientai bei 3324 pacientai, kurių inkstų funkcija sutrikusi (aGFG

< 60 ml/min/1,73 m2).

Šio tyrimo metu bendrasis apytikriai apskaičiuotas vidutinis (SN) HbA1c skirtumas tarp sitagliptino ir placebo grupių buvo 0,29 % (0,01), 95 % PI (-0,32; -0,27); p < 0,001.

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių vertinamoji baigtis buvo sudėtinė, sudaryta iš kardiovaskulinės mirties, nemirtino miokardo infarkto, nemirtino insulto ar hospitalizacijos dėl nestabilios krūtinės anginos pirmojo pasireiškimo. Papildomos širdies ir kraujagyslių vertinamosios baigtys buvo kardiovaskulinės mirties, nemirtino miokardo infarkto ar nemirtino insulto pirmasis pasireiškimas; pagrindinės vertinamosios baigties atskirų komponentų pirmasis pasireiškimas; mirtingumas dėl bet kokios priežasties; hospitalizacija dėl stazinio širdies nepakankamumo.

2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams po stebėsenos laikotarpio, kurio trukmės mediana buvo 3 metai, sitagliptinas, pridėtas prie įprastos priežiūros, sunkių nepageidaujamų širdies ir kraujagyslių reiškinių arba hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo rizikos nepadidino, palyginus su įprasta priežiūra be sitagliptino (3 lentelė).

3 lentelė. Sudėtinių širdies ir kraujagyslių vertinamųjų baigčių ir svarbiausiųjų papildomų vertinamųjų baigčių dažniai

 

Sitagliptinas 100 mg

Placebas

 

 

 

 

 

Dažnis

 

 

Dažnis

Rizikos santykis

p-vertė

 

N (%)

 

per 100

N (%)

 

per 100

(95 % PI)

 

 

paciento

 

paciento

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

metų*

 

 

metų*

 

 

Ketinimo gydyti populiacijos analizė

 

 

 

 

 

 

 

 

Pacientų skaičius

 

 

0,98 (0,89 – 1,08)

< 0,001

 

Sitagliptinas 100 mg

Placebas

 

 

 

 

Dažnis

 

Dažnis

Rizikos santykis

p-vertė

 

N (%)

per 100

N (%)

per 100

(95 % PI)

 

paciento

paciento

 

 

 

 

 

 

 

 

metų*

 

metų*

 

 

Pagrindinė sudėtinė vertinamoji

 

 

 

 

 

 

baigtis

 

 

 

 

 

 

(kardiovaskulinė mirtis,

839 (11,4)

4,1

851 (11,6)

4,2

 

 

nemirtinas miokardo infarktas,

 

 

nemirtinas insultas ar

 

 

 

 

 

 

hospitalizacija dėl nestabilios

 

 

 

 

 

 

krūtinės anginos)

 

 

 

 

 

 

Papildoma sudėtinė vertinamoji

 

 

 

 

 

 

baigtis

 

 

 

 

0,99 (0,89 –

 

(kardiovaskulinė mirtis,

745 (10,2)

3,6

746 (10,2)

3,6

< 0,001

1,10)

nemirtinas miokardo infarktas ar

 

 

 

 

 

 

nemirtinas insultas)

 

 

 

 

 

 

Papildomos vertinamosios baigtys

 

 

 

 

 

 

Kardiovaskulinė mirtis

380 (5,2)

1,7

366 (5,0)

1,7

1,03 (0,89 – 1,19)

0,711

Visi miokardo infarktai (mirtini ir

300 (4,1)

1,4

316 (4,3)

1,5

0,95 (0,81 – 1.11)

0,487

nemirtini)

 

 

 

 

 

 

Visi insultai (mirtini ir nemirtini)

178 (2,4)

0,8

183 (2,5)

0,9

0,97 (0,79 – 1,19)

0,760

Hospitalizacija dėl nestabilios

116 (1,6)

0,5

129 (1,8)

0,6

0,90 (0,70 – 1,16)

0,419

krūtinės anginos

 

 

 

 

 

 

Mirtis dėl bet kokios priežasties

547 (7,5)

2,5

537 (7,3)

2,5

1,01 (0,90 – 1,14)

0,875

Hospitalizacija dėl širdies

228 (3,1)

1,1

229 (3,1)

1,1

1,00 (0,83 – 1,20)

0,983

nepakankamumo

* Dažnis per 100 paciento metų apskaičiuotas taip: 100 × (iš viso pacientų, patyrusių 1 ar daugiau reiškinių tinkamų stebėsenos laikotarpiu per visą paciento metų stebėsenos laikotarpį).

Remiantis Cox modeliu, suskirstant pagal regioną. Sudėtinių vertinamųjų baigčių p-vertės atitinka „neprastesnio“ tyrimo, kuriuo siekiama įrodyti, kad rizikos santykis yra mažesnis nei 1,3. Visų kitų vertinamųjų baigčių p-vertės atitinka rizikos santykio skirtumų testą.

Hospitalizavimo dėl širdies nepakankamumo analizė buvo pakoreguota pagal prieš pradedant tyrimą buvusį širdies nepakankamumą.

Vaikų populiacija

Europos vaistų agentūra atidėjo įsipareigojimą pateikti Januvia rezultatus tyrimų su viena ar daugiau II tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų populiacijos pogrupių (žr. 4.2 skyriuje informaciją apie vartojimą vaikams).

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Sveikų tiriamųjų išgėrusių vieną 100 mg dozę, organizme sitagliptinas buvo greitai absorbuotas, didžiausia koncentracija plazmoje (Tmax mediana) atsirado po 1 – 4 valandų, vidutinis sitagliptino AUC buvo 8,52 M•hr, Cmax – 950 nM. Absoliutus sitagliptino biologinis prieinamumas yra maždaug 87 %. Kadangi labai riebus maistas kartu vartojamo sitagliptino farmakokinetikai įtakos neturėjo, todėl Januvia galima gerti valgant arba nevalgius.

Sitagliptino AUC didėjo proporcingai dozei. Cmax ir C24val proporcingumas dozei nebuvo nustatytas (Cmax didėjo daugiau negu proporcingai dozei, C24val – mažiau negu proporcingai dozei).

Pasiskirstymas

Sušvirkštus į veną vieną 100 mg sitagliptino dozę, sveikų žmonių organizme vidutinis pasiskirstymo tūris tuo metu, kai apykaita pusiausvyrinė, yra maždaug 198 litrai. Sitagliptino kiekis, kuris laikinai prisijungia prie plazmos baltymų yra mažas (38 %).

Biotransformacija

Sitagliptino metabolizuojama mažai, daugiausia jis pašalinamas su šlapimu nepakitęs. Maždaug 79 % sitagliptino išsiskiria su šlapimu nepakitusio preparato pavidalu.

Išgėrus žymėto [14C] sitagliptino dozę, maždaug 16 % radioaktyvumo buvo pašalinta su sitagliptino metabolitais. Buvo aptikti šešių metabolitų pėdsakai ir nesitikima, kad jie prisideda prie sitagliptino DPP-4 slopinamojo aktyvumo plazmoje. Tyrimai in vitro parodė, kad svarbiausias fermentas, atsakingas už ribotą sitagliptino metabolizmą yra CYP3A4, dalyvaujant ir CYP2C8.

Tyrimų in vitro duomenys rodo, kad sitagliptinas CYP izofermentų CYP3A4, 2C8, 2C9, 2D6, 1A2, 2C19 bei 2B6 neslopina, o CYP3A4 ir CYP1A2 neindukuoja.

Eliminacija

Iš sveikų asmenų, išgėrusių 100 mg žymėto [14C] sitagliptino dozę, organizmo maždaug 100 % radioaktyvumo išsiskyrė su išmatomis (13 %) bei šlapimu (87 %) per savaitę. Išgėrus 100 mg sitagliptino dozę, jo galutinės pusinės eliminacijos tariamasis periodas (t1/2) buvo 12,4 valandos. Vartojant kartotines dozes, sitagliptino organizme kaupiasi labai nedaug. Medikamento klirensas inkstuose buvo maždaug 350 ml/min.

Sitagliptinas šalinamas daugiausiai pro inkstus aktyvia sekrecija į kanalėlius. Sitagliptinas yra žmogaus organinių anijonų nešiklio-3 (angl. hOAT-3), kuris galbūt dalyvauja ir sitagliptino išsiskyrime pro inkstus, substratas. Klinikinė hOAT-3 dalyvavimo sitagliptino pernašoje reikšmė nenustatyta. Be to, sitagliptinas yra ir glikoproteino P, irgi galinčio dalyvauti sitagliptino šalinime pro inkstus, substratas. Vis dėlto glikoproteino P inhibitorius ciklosporinas sitagliptino inkstų klirenso nemažina. Sitagliptinas nėra nešiklių OCT2, OAT1 ar PEPT1/2 substratas. In vitro gydymui reikšminga sitagliptino koncentracija OAT3 (IC50 = 160 M) ar glikoproteino P (iki 250 M) vykdomos pernašos neslopino. Klinikinių tyrimų metu sitagliptinas šiek tiek veikė digoksino koncentraciją plazmoje, taigi, galėtų truputį slopinti glikoproteiną P.

Ypatingos populiacijos

Sveikų žmonių ar pacientų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, organizme sitagliptino farmakokinetika paprastai buvo panaši.

Sutrikusi inkstų funkcija

Buvo atliktas vienos dozės atviras klinikinis tyrimas, kurio metu vertinta sumažintos sitagliptino dozės (50 mg) farmakokinetika pacientų, sergančių įvairaus sunkumo lėtiniu inkstų sutrikimu, organizme, palyginti su farmakokinetika sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų organizme. Tyrime dalyvavo pacientai, kurių inkstų sutrikimas, klasifikuojant pagal kreatinino klirensą, buvo lengvas (nuo 50 iki

< 80 ml/min.), vidutinio sunkumo (nuo 30 iki < 50 ml/min.) ar sunkus (< 30 ml/min), bei hemodialize gydomi pacientai, kuriems buvo galutinės stadijos inkstų liga (angl. ESRD).

Pacientų, sergančių lengvu inkstų sutrikimu, kraujo plazmoje sitagliptino koncentracija nebuvo klinikai reikšmingai didesnė, negu sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų. Pacientų, kuriems buvo vidutinio sunkumo inkstų sutrikimas, organizme sitagliptino AUC buvo maždaug 2 kartus, pacientų, kuriems buvo sunkus inkstų sutrikimas ar kurie dėl ESRD buvo gydomi hemodialize – maždaug 4 kartus didesnė, negu sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų. Hemodialize sitagliptino buvo pašalinta nedaug (13,5 % per 3-4 valandų hemodializę, kuri buvo pradėta, praėjus 4 val. po dozės pavartojimo). Norint pasiekti sitagliptino koncentraciją plazmoje panašią į tą, kuri susidaro pacientų, kurių inkstų veikla yra normali, organizme, pacientus, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus inkstų sutrikimas arba GSIL, kuria sergant reikia taikyti dializę, rekomenduojama gydyti mažesnėmis dozėmis (žr.

4.2 skyrių).

Sutrikusi kepenų funkcija

Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų sutrikimas (Child-Pugh rodmuo ≤ 9), Januvia dozės keisti nereikia. Pacientų, kuriems yra sunkus kepenų sutrikimas (Child-Pugh rodmuo

> 9), klinikinės gydymo patirties nėra. Vis dėlto nėra tikėtina, kad sunkus kepenų sutrikimas galėtų paveikti sitagliptino farmakokinetiką, nes daugiausiai vaistinio preparato pašalinama pro inkstus.

Senyvi pacientai

Dėl amžiaus dozės keisti nereikia. Remiantis populiacijų farmakokinetikos duomenų, gautų I ir II fazės tyrimų metu, analize, amžius sitagliptino farmakokinetikai klinikai reikšmingo poveikio nedarė. Pagyvenusių (65 - 80 metų) žmonių kraujo plazmoje sitagliptino koncentracija buvo maždaug 19 % didesnė nei jaunesnių asmenų.

Vaikų populiacija

Su vaikais klinikinių Januvia tyrimų neatlikta.

Kitų grupių pacientai

Dėl lyties, rasės ar kūno masės indekso (KMI) dozės keisti nereikia. Remiantis bendra I fazės farmakokinetikos tyrimų duomenų ir populiacijos farmakokinetikos duomenų, gautų I ir II fazės tyrimų metu, analize, minėti veiksniai klinikai reikšmingo poveikio sitagliptino farmakokinetikai neturėjo.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Toksinis poveikis graužikų inkstams ir kepenims pasireiškė tada, kai vaistinio preparato ekspozicija jų organizme buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Poveikio nesukelianti ekspozicija graužikų organizme buvo 19 kartų didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Žiurkėms, kurių organizme medikamento ekspozicija buvo 67 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme, buvo priešakinių dantų pokyčių. Remiantis 14 savaičių trukmės tyrimais su žiurkėmis, šio poveikio nesukelianti ekspozicija buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme. Šių duomenų reikšmė žmogui nežinoma. Šunims, kurių organizme ekspozicija buvo 23 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, atsirado laikinų su gydymu susijusių fizinių simptomų. Kai kurie iš jų rodo toksinį poveikį nervų sistemai, pvz., kvėpavimas prasižiojus, seilėtekis, vėmimas baltomis putomis, ataksija, drebulys, aktyvumo sumažėjimas ir (arba) kuprota laikysena. Be to, histologiniu tyrimu nustatyta labai lengva ar lengva skeleto raumenų degeneracija, kai ekspozicija buvo maždaug 23 kartus didesnė už atsirandančią žmogaus organizme. Šio pokyčio nesukelianti ekspozicija buvo 6 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme.

Ikiklinikinių tyrimų metu sitagliptino genotoksinio poveikio nepastebėta. Pelėms sitagliptinas kancerogeninio poveikio nesukėlė. Žiurkėms, kurių organizme ekspozicija buvo 58 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, dažniau atsirado kepenų adenoma ar karcinoma. Kadangi įrodyta, jog žiurkėms toksinis poveikis kepenims koreliuoja su kepenų naviko atsiradimu, todėl tikėtina, kad šis kepenų naviko padažnėjimas žiurkėms buvo antrinis dėl šios didelės dozės sukeliamo lėtinio toksinio poveikio kepenims. Nemanoma, kad pastebėti navikiniai pokyčiai galėtų būti svarbūs gydant žmogų, nes saugumo ribos yra didelės (šių pokyčių nesukelianti ekspozicija yra 19 kartų didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme).

Nepageidaujamo poveikio žiurkių patelių ir patinėlių, sitagliptino vartojusių prieš poravimąsi ir poravimosi metu, vaisingumui nepastebėta.

Tyrimų su žiurkėmis metu nepageidaujamo poveikio vystymuisi prenataliniu ir postnataliniu laikotarpiu nepastebėta.

Toksinio poveikio reprodukcijai tyrimų metu vaikingų žiurkių, kurių organizme ekspozicija buvo daugiau kaip 29 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme, vaisiui

šiek tiek dažniau atsirado nuo vaistinio preparato priklausomų šonkaulių sklaidos trūkumų (ne visi šonkauliai, hipoplastiški ar banguoti šonkauliai). Toksinis poveikis vaikingoms triušių patelėms pasireiškė tada, kai jų organizme ekspozicija buvo daugiau kaip 29 kartus didesnė už atsirandančią terapinę dozę vartojančio žmogaus organizme. Kadangi saugumo ribos yra plačios, todėl šie duomenys reikšmingos rizikos žmogaus reprodukcinei funkcijai nerodo. Žindymo laikotarpiu į žiurkių pieną patenka daug sitagliptino (koncentracijos piene ir plazmoje santykis yra 4:1).

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės šerdis

Mikrokristalinė celiuliozė (E460)

Bevandenis kalcio-vandenilio fosfatas (E341)

Kroskarmeliozės natrio druska (E468)

Magnio stearatas (E470b)

Natrio stearilfumaratas

Plėvelė

Polivinilo alkoholis

Makrogolis 3350

Talkas (E553b)

Titano dioksidas (E171)

Raudonasis geležies oksidas (E172)

Geltonasis geležies oksidas (E172)

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys

Nepermatomos lizdinės plokštelės (PVC/PE/PVDC ir aliuminio). Pakuotėje yra 14, 28, 30, 56, 84, 90 ar 98 plėvele dengtos tabletės arba 50 plėvele dengtų tablečių perforuotoje dalomojoje lizdinėje plokštelėje.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

7. REGISTRUOTOJAS

Merck Sharp & Dohme Ltd.

Hertford Road, Hoddesdon

Hertfordshire EN11 9BU

Jungtinė Karalystė

8. REGISTRACIJOS PAŽYMĖJIMO NUMERIAI

EU/1/07/383/013

EU/1/07/383/014

EU/1/07/383/015

EU/1/07/383/016

EU/1/07/383/017

EU/1/07/383/018

EU/1/07/383/023

EU/1/07/383/024

9.REGISTRAVIMO / PERREGISTRAVIMODATA

Registravimo data 2007 m. kovo 21 d.

Paskutinio perregistravimo data 2012 m. vasario 23 d.

10. TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Išsami informacija apie šį vaistinį preparatą pateikiama Europos vaistų agentūros tinklalapyje http://www.ema.europa.eu.

Pastabos

A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z
  • Žinynas
  • Get it on Google Play
  • Apie
  • Info on site by:

  • Presented by RXed.eu

  • 27558

    nurodyti receptiniai vaistai