Lithuanian
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z
Svetainės kalbos pasirinkimas

Lamivudine Teva (lamivudine) – Preparato charakteristikų santrauka - J05AF05

Updated on site: 08-Oct-2017

Vaisto pavadinimasLamivudine Teva
ATC kodasJ05AF05
Sudėtislamivudine
GamintojasTeva B.V.

1.VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Lamivudine Teva 100 mg plėvele dengtos tabletės

2.KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 100 mg lamivudino.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3.FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė

Oranžinė kapsulės formos abipusiai išgaubta tabletė, kurios vienoje pusėje yra įspaudas „L 100“, o kita pusė lygi.

4.KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1Terapinės indikacijos

Lamivudine Teva gydomas lėtinis suaugusių žmonių hepatitas B:

kompensuota kepenų liga, kai įrodyta virusų replikacija, nuolat padidėjęs alanino aminotransferazės aktyvumas kraujo serume ir histologiniu tyrimu patvirtintas aktyvus kepenų uždegimas ir (arba) fibrozė. Gydymą lamivudinu galima pradėti tik tada, kai nėra kitokių antivirusinių vaistinių preparatų, kurių genetinis barjeras atsparumo atsiradimui yra didesnis, arba tokie vaistiniai preparatai yra netinkami (žr. 5.1 skyrių);

4.2Dozavimas ir vartojimo metodas

Lamivudine Teva turi pradėti gydyti gydytojas, turintis lėtinio hepatito B gydymo patirties

Dozavimas

.

Suaugusieji

Rrekomenduojama vartoti 100 mg Lamivudine Teva dozę kartą per parą.

Gydymo trukmė: Optimali gydymo trukmė nežinoma.

Lėtiniu hepatitu B (LHB) sergančius pacientus, kurių organizme yra HBeAg, nesergančius ciroze, reikia gydyti mažiausiai 6 - 12 mėnesius po to, kai HBeAg serokonversija (t. y. tol, kol išnyks HBeAg bei HBV DNR ir atsiras HBeAk), yra patvirtinta, kad sumažėtų virusologinio atkryčio pavojus, arba kol patvirtinama HBsAg serokonversija arba gydymo neveiksmingumas (žr. 4.4 skyrių). Baigus gydymą, reikia reguliariai stebėti ALT aktyvumą serume ir HBV DNR koncentraciją, kad būtų galima išsiaiškinti bet kokį vėlyvą virusologinį atkrytį.

LHB sergančių pacientų, kurių organizme HBeAg nėra (yra pre-core mutantų), nesergančius ciroze, reikia gydyti bent iki tol, kol patvirtinama HBs serokonversija arba gydymo neveiksmingumas. Ilgalaikio gydymo atveju rekomenduojama reguliariai iš naujo įvertinti paciento būklę ir patvirtinti, kad pasirinkto gydymo tolimesnis taikymas vis dar tinkamas pacientui.

Ciroze sergantiems ligoniams ir kepenų transplantanto recipientams gydymo nutraukti nerekomenduojama (žr. 5.1 skyrių).

Lamivudine vartojimą nutraukus, pacientas turėtų būti periodiškai tiriamas, kad būtų galima nustatyti, ar neatsirado hepatito atsinaujinimo požymių (žr. 4.4 skyrių).

Klinikinis atsparumas

Ir tiems LHB sergantiems pacientams, kurių organizme yra HBeAg, ir tiems, kurių organizme nėra HBeAg, gali atsirasti HBV YMDD (tirozino-metionino-aspartato-aspartato) mutantų ir susilpnėti atsakas į gydymą lamivudinu. Tai rodo HBV DNR ir ALT padaugėjimas, palyginti su anksčiau gydymo metu nustatytais kiekiais. Kad sumažėtų atsparumo atsiradimo rizika pacientams, kuriems taikoma monoterapija lamivudinu, reikia apsvarstyti galimybę keisti gydymą, jeigu 24-tą gydymo savaitę ar vėliau išlieka išmatuojama HBV DNR koncentracija serume. Pacientams, kurių organizme yra HBV YMDD mutantų, reikia apsvarstyti galimybę papildomai skirti kitą vaistinį preparatą, kuriam nebūdingas kryžminis atsparumas lamivudinui.

Gydant pacientus, kurie kartu yra užsikrėtę ŽIV ir šiuo metu yra gydomi arba planuojamas jų gydymas lamivudinu ar lamivudino deriniu su zidovudinu, reikia išlaikyti ŽIV infekcijai gydyti paskirtą lamivudino dozę (paprastai 150 mg du kartus per parą kartu su kitais antiretrovirusiniais vaistiniais preparatais).

Specialių grupių pacientai

Inkstų funkcijos sutrikimas

Pacientams, kuriems yra vidutinio sunkumo arba sunkus inkstų funkcijos pablogėjimas, lamivudino koncentracija serume (plotas po koncentracine kreive PPKK) būna didesnė, nes sumažėja inkstų klirensas. Todėl pacientams, kurių kreatinino klirensas yra <50 ml/min., vaisto dozę reikėtų sumažinti. Lamivudine Teva netinka vartoti pacientams, kuriems reikalinga dozė yra mažesnė negu 100 mg.

Turimi duomenys rodo, jog pacientams, kuriems hemodializė atliekama su pertraukomis (2—3 kartus per savaitę, 4 valandų arba trumpesnė hemodializė), pradinės dozės, nustatytos atsižvelgiant į kreatinino klirensą, keisti nereikia.

Kepenų funkcijos sutrikimas

Pacientams, kuriems yra kepenų funkcijos pablogėjimas, įskaitant ir kepenų persodinimo laukiančiuosius, kuriems yra galutinė kepenų ligos stadija, tyrimų duomenys rodo, jog kepenų funkcijos pablogėjimas didesnės įtakos lamivudino farmakokinetikai nedaro. Remiantis šiais duomenimis, pacientams, kurių kepenų funkcija yra pablogėjusi, dozės koreguoti nereikia, išskyrus tuos, kuriems yra pablogėjusi inkstų funkcija.

Senyvi pacientai

Senyvų pacientų duomenimis, normalus senėjimas, lydimas inkstų funkcijos silpnėjimo, kliniškai reikšmingo poveikio lamivudino ekspozicijai nedarė, išskyrus pacientus, kurių kreatinino klirensas < 50 ml/min.

Vaikų ir paauglių populiacija

Lemivudine Teva saugumas ir veiksmingumas vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams neištirti. Informacija apie šiuo metu esamus duomenis išdėstyta 4.4 ir 5.1 skyriuje, tačiau jokių dozavimo rekomendacijų pateikti negalima

Vartojimo metodas

Vartoti per burną. Lamivudine Teva galima vartoti valgant arba nevalgius.

4.3Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.

4.4Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Pieno rūgšties acidozė ir sunki hepatomegalija su kepenų suriebėjimu

Vartojant nukleozidų analogus, pasireiškė pieno rūgšties acidozė (nebūnant hipoksemijos), kartais mirtina, dažniausiai susijusi su sunkia hepatomegalija ir kepenų suriebėjimu. Lamivudine Teva yra nukleozidų analogas, taigi šios rizikos paneigti negalima. Jeigu greitai didėja aminotransferazių aktyvumas, progresuoja hepatomegalija arba dėl nežinomų priežasčių pasireiškia metabolinė (pieno rūgšties) acidozė, gydymą nukleozidų analogais reikia nutraukti. Gėrybiniai virškinimo trakto sutrikimų simptomai, pavyzdžiui, pykinimas, vėmimas ir pilvo skausmas, gali būti pieno rūgšties acidozės vystymosi požymiu. Sunkūs atvejai, kartais mirtini, buvo susiję su pankreatitu, kepenų funkcijos nepakankamumu (kepenų suriebėjimu), inkstų funkcijos nepakankamumu ir didesniu laktato kiekiu serume. Skirti vartoti nukleozidų analogų reikia atsargiai bet kuriam pacientui (ypač nutukusioms moterims), kuriam diagnozuota hepatomegalija, hepatitas arba žinoma, kad yra kitokių kepenų ligos rizikos veiksnių ir kepenų suriebėjimas (įskaitant kai kurių vaistinių preparatų ir alkoholio vartojimą). Pacientams, kurie kartu yra užsikrėtę hepatito C infekcija ir yra gydomi alfa interferonu bei ribavirinu, gali būti papildoma rizika. Tokius pacientus reikia atidžiai stebėti.

Hepatito paūmėjimai

Paūmėjimai gydymo metu

Gana dažnai pasireiškė savaiminiai lėtinio hepatito B paūmėjimai, kuriems yra būdingas trumpalaikis ALT suaktyvėjimas serume. Pradėjus antivirusinį gydymą, kai kurių pacientų serume mažėjant HBV DNR, gali suaktyvėti ALT. Pacientų, sergančių kompensuota kepenų liga, organizme toks ALT suaktyvėjimas serume paprastai pasireiškė ne kartu su bilirubino koncentracijos serume padidėjimu ar kepenų dekompensacijos požymiais.

Ilgalaikio gydymo metu buvo nustatyti HBV virusų porūšiai (HBV YMDD mutantai), kuriems būdingas sumažėjęs jautrumas lamivudinui. Atsiradę HBV YMDD mutantai kai kuriems pacientams gali paūminti hepatitą, diagnozuojamą visų pirma pagal ALT padidėjimą ir vėl atsiradusią HBV DNR (žr. 4.2 skyrių). Pacientams, kurių organizme yra HBV YMDD mutantų ir susilpnėja atsakas į gydymą, reikia apsvarstyti galimybę papildomai skirti antrą vaistinį preparatą, kuriam nebūdingas kryžminis atsparumas lamivudinui (žr. 5.1 skyrių).

Paūmėjimai po gydymo nutraukimo

Pacientams, kurie nutraukė hepatito B gydymą, pasireiškė staigus hepatito paūmėjimas, kuris buvo diagnozuotas pagal ALT aktyvumo padidėjimą serume ir vėl aptiktą HBV DNR. Kontroliuojamųjų III fazės tyrimų, turinčių ne aktyvaus gydymo stebėjimo fazę, duomenimis, ALT aktyvumo padidėjimas (daugiau kaip 3 kartus, palyginti su pradiniu rodmeniu) po gydymo lamivudino grupės pacientams buvo dažnesnis (21 %), palyginti su vartojusiais placebą (8 %). Vis dėlto fermentų aktyvumo padidėjimas kartu su bilirubino koncentracijos padidėjimu nustatytas tik mažai daliai pacientų ir ši dalis abiejose gydymo grupėse buvo panaši (žr. 3 lentelę 5.1 skyriuje). Dauguma ALT aktyvumo padidėjimo atvejų lamivudinu gydytiems pacientams buvo stebėti nuo 8 iki 12 savaitės po gydymo. Dauguma reiškinių išnyko savaime, bet kai kurie atvejai buvo mirtini. Lamivudine Teva vartojimą nutraukus, reikia periodiškai (pradžioje bent kas keturis mėnesius, vėliau − atsižvelgiant į klinikines indikacijas) tikrinti paciento klinikinę būklę ir vertinti kepenų funkcijos tyrimų rodmenis serume (ALT aktyvumą ir bilirubino kiekį).

Pacientams, kuriems yra persodintos kepenys yra didesnė aktyvios virusų replikacijos rizika. Kadangi tokių pacientų kepenų funkcija yra ribinė, nutraukus lamivudino vartojimą arba gydymo metu nustojus jam veikti, gali pasireikšti sunki, net mirtina kepenų dekompensacija. Reikia stebėti šių pacientų klinikinius, virusologinius ir serologinius parametrus, susijusius su hepatitu B, kepenų ir inkstų funkcijas bei priešvirusinį atsaką gydymo metu (ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį) ir, jei gydymas dėl bet kokios priežasties nutraukiamas, pacientą reikia stebėti ne trumpiau kaip 6 mėnesius po gydymo. Laboratoriniai rodmenys, kuriuos reikia stebėti (bent jau), yra: ALT aktyvumas serume, bilirubino, albumino, kraujo šlapalo azoto ir kreatinino koncentracijos bei virusologinė būklė (HBV antigenai ir antikūnai ir, jei įmanoma, HBV DNR koncentracijos serume). Pacientus, kuriems gydymo

metu arba po gydymo atsirado kepenų funkcijos nepakankamumo požymių, reikia tirti dažniau nei įprastai.

Nepakanka duomenų, ar naudinga atnaujinti gydymą lamivudinu pacientams, kuriems pasireiškė hepatito atsinaujinimo po gydymo požymiai.

Mitochondrijų funkcijos sutrikimas

Tyrimais in vitro ir in vivo nustatyta, kad nukleozidų ar nukleotidų analogai įvairiu laipsniu pažeidžia mitochondrijas. Pranešta apie mitochondrijų funkcijos sutrikimus kūdikiams, kurie in utero (gimdoje) ir (arba) po gimimo buvo veikiami nukleozidų analogais. Svarbiausi nepageidaujami reiškiniai, apie kuriuos buvo pranešta, yra: kraujo sutrikimai (anemija, neutropenija), metabolizmo sutrikimai (hiperlaktatemija, hiperlipazemija). Buvo pranešta apie kai kuriuos vėlai atsiradusius nervų sistemos sutrikimus (hipertoniją, traukulius, nenormalią elgseną). Nervų sistemos sutrikimai gali būti laikini ar ilgalaikiai. Reikia stebėti visų vaikų, kurie in utero (gimdoje) buvo veikiami nukleozidų ar nukleotidų analogais, klinikinę būklę ir laboratorinių tyrimų duomenis bei pilnai ištirti dėl galimo mitochondrijų funkcijos sutrikimo tais atvejais, kai atsiranda būdingų požymių ar simptomų.

Vaikų populiacija

Lamivudinas buvo skiriamas lėtiniu kompensuotu hepatitu B sergantiems vaikams (2 metų ir vyresniems) ir paaugliams. Kadangi duomenų yra nepakankamai, tokio amžiaus pacientų grupei šiuo metu skirti lamivudiną nerekomenduojama (žr. 5.1 skyrių).

Delta hepatitas arba hepatitas C

Pacientams, kurie papildomai yra užsikrėtę ir delta hepatitu arba hepatitu C, gydymo lamivudinu veiksmingumas nenustatytas, taigi tokius pacientus reikia gydyti atsargiai.

Gydymas imunosupresantais

Turima mažai duomenų apie pacientus, gydomus lamivudinu, kurių organizme HBeAg nėra (t. y. yra pre-core mutantų) arba kuriems tuo pačiu metu taikoma imunosupresija, tarp jų ir gydomus priešvėžiniais chemoterapiniais vaistais. Tokius pacientus gydyti lamivudinu reikia atsargiai.

Stebėjimas

Lamivudine Teva gydomus pacientus reikia reguliariai stebėti. ALT ir HBV DNR kiekį plazmoje reikia stebėti kas 3 mėnesius, o o pacientams, kurių organizme yra HBeAg, HBeAg reikia tirti kas 6 mėnesius.

ŽIV užsikrėtę pacientai

Pacientams, užsikrėtusiems dar ir ŽIV, gydomiems arba numatomiems gydyti lamivudinu arba lamivudinu kartu su zidovudinu, reikėtų skirti tokią lamivudino dozę, kokia paprastai gydoma nuo ŽIV ligos (po 150 mg 2 kartus per parą kartu su kitais antiretrovirusiniais preparatais). ŽIV užsikrėtę pacientai, kuriems gydymas antiretrovirusiniais preparatais nėra būtinas, turi ŽIV mutacijos riziką, jeigu nuo lėtinio hepatito B yra gydomi tik lamivudinu.

Hepatito B perdavimas

Nėra informacijos apie tai, kad nėščios moterys, gydomos lamivudinu, gali perduoti vaisiui hepatito B virusą. Tokių motinų kūdikius nuo hepatito B reikėtų imunizuoti įprastiniu būdu.

Pacientui turėtų būti paaiškinta, kad nėra įrodyta, ar gydymas lamivudinu sumažina hepatito B viruso perdavimo riziką kitiems žmonėms, todėl turėtų būti imamasi atitinkamų atsargumo priemonių.

Sąveika su kitais vaistiniais preparatais

Lamivudine Teva negalima vartoti kartu su bet kuriais kitais vaistiniais preparatais, kurių sudėtyje yra lamivudino, arba vaistiniais preparatais, kurių sudėtyje yra emtricitabino (žr. 4.5 skyrių).

Lamivudino nerekomenduojama vartoti kartu su kladribinu (žr. 4.5 skyrių).

4.5Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Sąveikos tyrimai atlikti tik suaugusiesiems.

Sąveikos tikimybė metabolizmo fazės metu maža, nes yra ribotas veikliosios medžiagos metabolizmas, mažas jungimosi laipsnis su plazmos baltymais ir beveik visos nepakitusios veikliosios medžiagos išskyrimas per inkstus.

Daugiausiai lamivudino eliminuojama aktyvios organinių katijonų sekrecijos būdu. Turėtų būti atsižvelgiama į sąveikos su kitais kartu vartojamais vaistiniais preparatais galimybę, ypač tais, kurių pagrindinis eliminacijos būdas yra sekrecija į inkstų kanalėlius aktyvia organinių katijonų transporto sistema, pvz., trimetoprimu. Buvo parodyta, kad kiti medikamentai, kurie minėtu mechanizmu eliminuojami tik iš dalies (pvz., ranitidinas, cimetidinas), su lamivudinu nesąveikauja.

Mažai tikėtina, kad medžiagos, kurios iš organizmo išskiriamos daugiausiai aktyvios organinių anijonų sekrecijos arba glomerulinės filtracijos būdu, sukels kliniškai reikšmingą sąveiką su lamivudinu. Skiriant sudėtinį vaistą, kuriame yra 160 mg trimetoprimo ir 800 mg sulfametoksazolio, 40 % padidėja ekspozicija lamivudinui. Lamivudinas neveikia trimetoprimo ar sulfametoksazolio farmakokinetikos. Šių vaistų vartojant kartu, ligoniams, kurių inkstų funkcija nesutrikusi, lamivudino dozės keisti nereikia.

Vidutiniškai padidėjusi zidovudino Cmax (28 %) koncentracija buvo nustatyta, vartojant jį kartu su lamivudinu, tačiau bendroji ekspozicija (PPKK) reikšmingai pakitusi nebuvo. Zidovudinas nedaro poveikio lamivudino farmakokinetikai (žr. 5.2 skyrių).

Skiriant lamivudiną kartu su interferonu alfa, farmakokinetinės sąveikos tarp šių dviejų vaistinių preparatų nėra. Vartojant lamivudiną kartu su įprastiniais imunodepresantais (pvz., ciklosporinu A), kliniškai reikšmingos nepalankios sąveikos nepastebėta, tačiau formalių tokios sąveikos tyrimų neatlikta.

Emtricitabinas

Dėl panašumų Lamivudine Teva negalima vartoti kartu su kitais citidino analogais, pavyzdžiui, emtricitabinu. Be to, Lamivudine Teva negalima vartoti kartu su jokiais kitais vaistiniais preparatais, kurių sudėtyje yra lamivudino (žr. 4.4 skyrių).

Kladribinas

Lamivudinas slopina kladribino fosforilinimą ląstelėse in vitro, dėl to iškyla rizika, kad kladribinas taps neveiksmingu gydymo metu pavartojus šiuos vaistinius preparatus kartu. Kai kurie klinikiniai duomenys taip pat rodo galimą lamivudino sąveiką su kladribinu. Todėl lamivudino nerekomenduojama vartoti kartu su kladribinu (žr. 4.4 skyrių).

4.6Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Didelio skaičiaus nėštumų (daugiau kaip 1000 ekspozicijos atvejų) stebėjimo duomenys apsigimimų atsiradimą skatinančio toksinio poveikio nerodo. Lamivudine Teva galima vartoti nėštumo metu, jeigu tai būtina.

Reikia numatyti, kad pacientėms, kurios buvo gydomos lamivudinu ir pastojo, nutraukus lamivudino vartojimą, hepatitas gali pasikartoti.

Žindymas

Remiantis daugiau kaip 200 nuo ŽIV gydytų motinų ir jų kūdikių porų duomenimis, lamivudino koncentracijos motinų, kurios gydomos nuo ŽIV, žindomų kūdikių serume buvo labai mažos (mažiau kaip 4% koncentracijos motinos serume) ir palaipsniui mažėjo iki neišmatuojamų koncentracijų, žindomam kūdikiui paaugus iki 24 savaičių. Žindomas kūdikis iš viso nuryja labai mažą kiekį lamivudino, todėl ekspozicija kūdikio organizme greičiausiai būna mažesnė už antivirusinį poveikį sukeliančią. Motinos hepatitas B nėra kontraindikacija žindymui, jeigu naujagimiui gimimo metu buvo taikyta tinkama profilaktika nuo hepatito B, ir nėra duomenų, kad maža lamivudino koncentracija motinos piene sukeltų nepageidaujamas reakcijas žindomam kūdikiui. Todėl lamivudinu nuo hepatito B gydomos motinos apsvarsčius kūdikį žindyti gali, atsižvelgiant į žindymo naudą kūdikiui ir gydymo naudą motinai. Jeigu nepaisant tinkamos profilaktikos motina užkrečia kūdikį HBV, žindymą reikia nutraukti, kad sumažėtų lamivudinui atsparių mutantų atsiradimo kūdikio organizme rizika.

Vaisingumas

Su gyvūnais atlikti reprodukcijos tyrimai neparodė poveikio patinų ir patelių vislumui (žr. 5.3 skyrių).

Mitochondrijų funkcijos sutrikimas

Tyrimais in vitro ir in vivo nustatyta, kad nukleozidų ar nukleotidų analogai įvairiu laipsniu pažeidžia mitochondrijas. Pranešta apie mitochondrijų funkcijos sutrikimus kūdikiams, kurie gimdoje ir (arba) po gimdymo buvo pažeisti nukleozidų analogų (žr. 4.4 skyrių).

4.7Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Pacientus reikia perspėti, kad gydymo lamivudinu metu buvo pranešta apie bendrąjį negalavimą ir nuovargį. Sprendžiant apie paciento gebėjimą vairuoti ir valdyti mechanizmus, reikia atsižvelgti į paciento klinikinę būklę ir lamivudino nepageidaujamų reakcijų apibūdinimą.

4.8Nepageidaujamas poveikis

Saugumo duomenų santrauka

Nepageidaujamų reakcijų ir stebimų nenormalių laboratorinių tyrimų duomenų (išskyrus ALT ir kreatinino fosfokinazės padidėjimą) dažnis buvo toks pat, kaip ir placebo. Dažniausiai minimos nepageidaujamos reakcijos buvo: bendrojo pobūdžio negalavimas, nuovargis, infekcinė kvėpavimo organų liga, diskomfortas gerklėje ir tonzilėse, galvos skausmas, pilvo skausmas ar diskomfortas jame, pykinimas, vėmimas ir viduriavimas.

Nepageidaujamų reakcijų santrauka lentelėje

Žemiau pateiktos nepageidaujamos reakcijos yra išvardytos pagal organų sistemas ir dažnumą. Dažnis nurodytas tik tų nepageidaujamų reakcijų, kurių pasireiškimas, kaip manoma, galėjo būti bent kiek susijęs su lamivudino vartojimu. Jų dažnis nurodomas taip: labai dažnos (≥1/10), dažnos (nuo ≥1/100 iki <1/10), nedažnos (nuo ≥1/1000 iki <1/100), retos (nuo ≥1/10000 iki <1/1000), labai retos (<1/10000) ir dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

Nepageidaujamų reakcijų dažnio kategorija dažniausiai nustatyta, remiantis klinikinių tyrimų, kuriuose iš viso dalyvavo 1 171 pacientas, kuriems buvo diagnozuotas lėtinis hepatitas B ir kurie vartojo 100 mg lamivudino dozę, duomenimis.

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai

Dažnis nežinomas

Trombocitopenija.

Imuninės sistemos sutrikimai

 

Reti

Angioneurozinė edema.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai

 

Labai dažni

ALT suaktyvėjimas (žr. 4.4 skyrių).

Gydant lamivudinu ir po lamivudino vartojimo nutraukimo pasireiškė anksčiau pagal ALT suaktyvėjimą serume diagnozuoto hepatito paūmėjimas. Dauguma reiškinių išnyko savaime, vis dėlto labai reti atvejai buvo mirtini (žr. 4.4 skyrių).

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

Dažni

Išbėrimas, niežulys.

Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai

Dažni

Kreatinfosfokinazės suaktyvėjimas

Dažni

Raumenų sutrikimai, įskaitant mialgiją ir

 

mėšlungį*

Dažnis nežinomas

Rabdomiolizė

* III fazės tyrimų metu dažnis lamivudino grupėje buvo ne didesnis kaip placebo grupėje.

Vaikų populiacija

Remiantis ribotais duomenimis apie vaikų populiacijos pacientus nuo 2 iki 17 metų, naujų saugumo problemų, palyginti su suaugusiaisiais, nepastebėta

Kitos ypatingos populiacijos

Gauti pranešimai apie ŽIV užsikrėtusiems ligoniams pasireiškusį pankreatitą bei periferinę neuropatiją arba paresteziją. Lamivudinu gydomiems lėtiniu hepatitu B sergantiems pacientams tokio poveikio dažnis buvo toks pat, kaip vartojantiems placebą.

ŽIV užsikrėtusius žmones gydant keliais nukleozido analogais, buvo pranešimų apie laktatinės acidozės, kartais mirtinos, paprastai susijusios su sunkia hepatomegalija ir kepenų riebaline distrofija, atvejus. Retai laktatinė acidozė pasireikšdavo lamivudinu nuo B hepatito gydomiems ligoniams.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas naudodamiesi V priede nurodyta nacionaline pranešimo sistema.

4.9Perdozavimas

Ūmaus toksiškumo tyrimai su gyvūnais parodė, kad labai didelės lamivudino dozės gyvūnų organams toksinio poveikio nesukėlė. Pakankamai duomenų apie ūminio perdozavimo pasekmes, žmonėms išgėrus šio vaisto, nėra. Mirties atvejų nebuvo, visi pasveiko. Specifinių perdozavimo simptomų ir požymių nepastebėta.

Perdozavimo atveju pacientas turėtų būti stebimas, prireikus taikomas įprastinis palaikomasis gydymas. Kadangi lamivudiną iš organizmo galima pašalinti dialize, zidovudino perdozavimo gydymui galėtų būti panaudota dializė, nors tokie tyrimai nebuvo atliekami.

5.FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė sisteminio vartojimo antivirusiniai preparatai, nukleozidų ir nukleotidų atgalinės transkriptazės inhibitoriai, ATC kodas: J05AF05

Lamivudinas yra antivirusinis preparatas, aktyvus prieš hepatito B virusus visuose tiriamuose ląstelių kamienuose ir eksperimentiniu būdu užkrėstuose gyvūnuose.

Lamivudinas yra metabolizuojamas ir virusais užkrėstose, ir neužkrėstose ląstelėse iki trifosfato (TF) darinio, kuris yra aktyvi pirminio junginio forma. In vitro tyrimų metu trifosfato pusinės eliminacijos periodas kepenų ląstelėse yra 17—19 val. Lamivudino TF veikia kaip HBV virusų polimerazės substratas.

Tolesnis virusinės DNR formavimas yra blokuojamas, kai į jos grandinę ir po to sekantį DNR grandinės užbaigimą įjungiamas lamivudinas-TF.

Lamivudinas-TF normalios ląstelės deoksinukleotido metabolizmo netrikdo. Žinduolių DNR alfa ir beta polimerazes jis slopina silpnai, be to, lamivudinas-TF DNR kiekį ląstelėse keičia nedaug.

Bandiniuose, kuriuose buvo tiriamas lamivudino poveikis mitochondrijų struktūrai, DNR kiekiui bei funkcijai, pastebimų toksinių reiškinių nebuvo. Jo galimybė mažinti DNR kiekį mitochondrijose yra nedidelė, jis nėra negrįžtamai įjungiamas į mitochondrijų DNR ir neveikia kaip mitochondrijų DNR gama polimerazės inhibitorius.

Klinikinė patirtis

Patirtis su LHB sergančiais pacientais, kurių kepenų liga yra kompensuota ir organizme yra HBeAg: kontroliniuose klinikiniuose tyrimuose vienerių metų gydymas lamivudinu reikšmingai slopino HBV DNR replikaciją [34—57 % pacientų HBV DNR koncentracija buvo žemesnė, nei nustatoma mėginiais (Abbott Genostics hibridizacijos mėginys (LLOD <1,6 pg/ml)}, sunormalino ALT kiekį (40—72 % pacientų), sukėlė HBeAg serokonversiją (išnyko HBeAg ir atsirado HBeAk, išnykus HBV DNR (nustatyta įprastu mėginiu) 16—18 % pacientų), pagerino histologinių tyrimų duomenis (38— 52 % pacientų ≥ 2 balais sumažėjo Knodell histologinio aktyvumo indeksas [HAI]), sulėtino fibrozės progresavimą (3—17 % pacientų). Be to, vaistas sulėtino cirozės progresavimą.

Pacientai, kuriems HBeAg serokonversija neįvyko per pradinius vienerių metų trukmės kontrolinius tyrimus, toliau dar 2 metus buvo gydomi lamivudinu, tiltinė fibrozė sumažėjo. Kepenų uždegimas susilpnėjo 41 iš 82 (50 %) pacientų, sirgusių YMDD HBV mutantų, ir 40 iš 56 (71 %) pacientų, kurių organizme nebuvo YMDD HBV mutantų. Tiltinė fibrozė sumažėjo 19 iš 30 (63 %) pacientų, kurių organizme nebuvo YMDD mutantų, ir 22 iš 44 (50 %) pacientų, kurių organizme buvo YMDD mutantų. Kepenų uždegimas sustiprėjo, lyginant su buvusiu prieš gydymą, 5 % (3/56) pacientų, kurių organizme nebuvo YMDD mutantų ir 13 % (11/82) pacientų, kurių organizme buvo YMDD mutantų. Cirozė progresavo 4 iš 68 (6 %) pacientų, kurių organizme buvo YMDD mutantų, o pacientams, kurių organizme nebuvo YMDD, cirozė neprogresavo.

Pratęsto gydymo tyrime (NUCB3018), kuriame dalyvavo pacientai iš Azijos, HBeAg serokonversijos dažnis penktųjų gydymo metų pabaigoje buvo 48 % (28/58), o ALT normalizacijos dažnis – 47 % (15/32). HBeAg serokonversija dažniau įvyko pacientams, kurių padidėjęs ALT kiekis: 77 % (20/26) pacientų, kurių ALT kiekis prieš gydymą buvo >2 kartus didesnis už viršutinę normos ribą . Penktųjų tyrimo metų pabaigoje visiems pacientams HBV DNR kiekis, lyginant su buvusiu prieš gydymą, sumažėjo arba tapo nenustatomas.

Kiti tyrimo rezultatai pagal YMDD mutantų būseną yra susumuoti 1 lentelėje.

1 lentelė. 5 metų efektyvumo rezultatai pagal YMDD būklę („Asian“ tyrimas) NUCB3018

 

 

Tiriamųjų % (skaičius)

HBV YMDD mutantai

YMDD yra1

YMDD nėra1

 

 

 

 

 

HBeAg serokonversija

 

 

 

 

- Visi tiriamieji

(15/40)

(13/18)

- Tiriamieji, kurių ALT ≤1xVNR2

9 (1/11)

(2/6)

- Tiriamieji, kurių ALT >2xVNR

(9/15)

100 (11/11)

 

 

 

 

 

Nenustatoma HBV DNR

 

 

 

 

- tyrimo pradžioje3

5 (2/40)

6 (1/18)

- 260 savaitę4

 

 

 

 

neigiamas

8 (2/25)

 

teigiamas<nei tyrimo pradžioje

(23/25)

100 (4/4)

teigiamas>nei tyrimo pradžioje

 

 

ALT normalizacija

 

 

 

 

- tyrimo pradžioje

 

 

 

 

ALT normalus

(11/40)

(6/18)

ALT padidėjęs

(29/40)

(12/18)

- 260 savaitę

 

 

 

 

ALT normalus

(13/28)

(2/4)

padidėjęs<nei tyrimo pradžioje

(6/28)

 

padidėjęs>nei tyrimo pradžioje

(9/28)

(2/4)

 

 

 

 

 

1.HBV YMDD mutantų turintiems priskirti pacientai, kuriems per 5 metus bet kurio kasmetinio patikrinimo metu nustatyta ≥5 % HBV YMDD mutantų virusų. YMDD mutantų neturinčiųjų kategorijai priskirti tie pacientai, kuriems per 5 metus visų kasmetinių tikrinimų metu nustatyta >95 % nepakitusių virusų.

2.Viršutinė normos riba.

3.Abbott Genostics hibridizacijos mėginys (LLOD <1,6 pg/ml)

4.Chiron Quantiplex mėginys (LLOD 0,7 Meq/ml)

Taip pat gauti ir histologiniai lyginamieji duomenys pagal YMDD mutantų buvimą, tačiau jie surinkti tik per trijų metų laikotarpį. 18 pacientų iš 39 (46 %), kurių organizme buvo YMDD HBV mutantų, nekrozinis-uždegiminis aktyvumas sumažėjo, o 9 iš 39 (23 %) – aktyvumas sustiprėjo. 20 pacientų iš 27 (74 %), kurių organizme nebuvo YMDD tipo HBV, nekrozinis-uždegiminis aktyvumas sumažėjo, o 2 iš 27 (7 %) – sustiprėjo.

Po to, kai įvyksta HBeAg serokonversija, serologinis poveikis ir klinikinė remisija nutraukus gydymą lamivudinu paprastai būna ilgalaikės. Tačiau ir po serokonversijos gali atsirasti recidyvas. Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad pacientų, kuriems anksčiau įvyko serokonversija ir kurie nutraukė gydymą lamivudinu, vėliau 39 % įvyko virusologinis atkrytis. Todėl įvykus HBeAg serokonversijai, pacientai turėtų būti nuolat stebimi, ar išlieka serologinis ir klinikinis poveikis. Pacientams, kuriems neišlieka ilgalaikis serologinis poveikis, reikėtų apsvarstyti galimybę pakartotinai skirti gydymą lamivudinu arba alternatyviu antivirusiniu preparatu, kad būtų atnaujinta HBV klinikinė kontrolė.

Pacientų, kurie 16 savaičių buvo tiriami nutraukus vienerių metų gydymą, lamivudinu gydytiesiems ALT pakilimas buvo dažnesnis negu vartojusiesiems placebą. Pacientų, nutraukusių lamivudino vartojimą 52 savaitę ir tame pat tyrime gavusių placebą viso gydymo kurso metu, ALT pakilimo po gydymo palyginimas tarp 52 ir 68 savaitės nurodytas 2 lentelėje. Po gydymo nedaugeliui pacientų padidėjo ALT ir bilirubino kiekis. Tokių pacientų procentinė dalis buvo panaši ir lamivudino, ir placebo grupėje.

2 lentelė. ALT pakilimas po gydymo dviejose placebu kontroliuojamose suaugusiųjų studijose

 

Pacientų, kurių ALT pakilo, skaičius/stebėtų pacientų

Anomalios reikšmės

 

skaičius*

Lamivudinas

 

Placebas

ALT ≥2 x už normą

37/137 (27 %)

 

22/116 (19 %)

ALT ≥3 x už normą§

29/137 (21 %)

9/116 (8 %)

ALT ≥2 x už normą, absoliuti ALT

 

 

reikšmė >500 TV/l

21/137 (15 %)

8/116 (7 %)

ALT ≥2 x už normą, bilirubino > VNR

 

 

ir ≥2 x už normą

1/137 (0,7 %)

1/116 (0,9 %)

* Kiekvienas pacientas gali būti priskirtas prie vienos arba kelių grupių

§ Pagal modifikuotus PSO kriterijus prilygintinas 3 toksiškumo laipsniui. VNR = viršutinė normos riba

Patirtis su LHB sergančiais pacientais, kurių organizme nėra HBeAg

Pradiniai duomenys rodo, kad LHB sergančių pacientų, kurių organizme nėra HBeAg, gydymo lamivudinu efektyvumas yra panašus, kaip ir gydant pacientus, kurių organizme yra HBeAg: po vienų gydymo metų 71 % pacientų HBV DNR sumažėjo žemiau mėginiu nustatomas ribos, 67 % pacientų normalizavosi ALT ir 38 % pacientų sumažėjo HAI balai. Nutraukus gydymą lamivudinu, daugumai pacientų (70 %) vėl prasidėjo virusų replikacija. Duomenys gauti iš pratęsto gydymo tyrimo, kuriame HBeAg neturintys pacientai buvo gydomi lamivudinu (NUCAB3017). Šiame tyrime po dviejų gydymo metų 30 pacientų iš 69 (43 %) normalizavosi ALT, 32 pacientams iš 68 (47 %) tapo nebenustatomu HBV DNR ir 18 pacientų iš 49 (37 %) sumažėjo nekrozinis-uždegiminis aktyvumas. 14 pacientų iš 22 (64 %), kuriems nenustatyta YMDD HBV mutantų, sumažėjo nekrozinis- uždegiminis aktyvumas, o 1 paciento iš 22 (5 %) būklė, lyginant su buvusia prieš gydymą, pablogėjo. 4 pacientams iš 26 (15 %), kurių organizme buvo YMDD HBV mutantų, nekrozinis-uždegiminis aktyvumas sumažėjo, o 8 iš 26 (31 %) – sustiprėjo. Nei vienam pacientui abiejose grupėse neišsivystė cirozė.

YMDD mutantų atsiradimo dažnis HBV sergantiems pacientais, ir gydomajam poveikiui

Po vienerių metų monoterapijos lamivudinu maždaug 24 % pacientų atsiranda YMDD mutantų HBV virusų. Po 5 gydymo metų YMDD mutantų HBV padaugėja iki 69 %. YMDD mutantų HBV virusų atsiradimas kai kuriems pacientams siejasi su susilpnėjusiu gydomuoju poveikiu. Tai rodo padidėjęs HBV DNR ir ALT kiekis, lyginant su anksčiau buvusiu, progresuojantys hepatito simptomai ir požymiai ir (arba) blogėjantys nekrozinio-uždegiminio aktyvumo rodikliai. Iki šiol dar nenustatyta, kaip optimaliai gydyti pacientus, sergančius YMDD mutantų HBV (žr. 4.4 skyrių).

Retrospektyviojo tyrimo, kuriuo siekta išsiaiškinti veiksnius, susijusius su HBV DNR pokyčiais, duomenimis, 159 azijiečiai, kurių organizme yra HBeAg, buvo gydyti lamivudinu ir stebėti vidutiniškai beveik 30 mėnesių. Pacientams, kurių organizme 6-tą lamivudino vartojimo mėnesį (po 24 savaičių) HBV DNR koncentracijos buvo didesnės kaip 200 kopijų/ml, buvo 60% tikimybė, kad atsiras YMDD mutantų, palyginti su 8% pacientų, kurių HBV DNR koncentracijos 24-tą lamivudino vartojimo savaitę buvo mažesnės kaip 200 kopijų/ml. YMDD mutantų atsiradimo rizika buvo 63% palyginti su 13 % 1000 kopijų/ml ribine verte (NUCB3009 ir NUCB3018).

Patirtis su pacientais, sergančiais dekompensuota kepenų liga

Placebu kontroliuojami tyrimai su pacientais, kuriems yra kepenų dekompensacija, buvo nepriimtini ir nebuvo atliekami.

Nekontroliuojamų tyrimų metu buvo parodyta, kad prieš transplantaciją arba jos metu vartojamas lamivudinas veiksmingai slopino HBV DNR, normalizavo ALT. Tęsiant gydymą lamivudinu po transplantacijos, sumažėjo transplantanto užkrėtimas HBV, daugiau sumažėjo HBsAg ir 70—100 % padidėjo vienerių metų išgyvenimo rodiklis.

Kaip ir tikėtasi, dėl kartu pasireiškiančios imunosupresijos YMDD mutantų HBV atsiradimo dažnis po 52 gydymo savaičių buvo didesnis (36—64 %) tiems, kuriems buvo persodintos kepenys, negu imunokompetentiškiems, LHB sergantiems pacientams (14—32 %).

Patirtis su pacientais, sergančiais išplitusia kepenų fibroze arba ciroze

Placebu kontroliuojamame tyrime, kuriame dalyvavo 651 pacientas, sergantis kliniškai kompensuotu lėtiniu B hepatitu ir histologiškai patvirtinta fibroze arba ciroze, nustatyta, kad gydymas lamivudinu (vidutinė trukmė 32 mėnesiai) žymiai sumažino bendrą ligos progresavimo dažnį (34/436, 7,8 % gydant lamivudinu ir 38/215, 17,7 % skiriant placebą, p=0,001). Tai rodo pacientų, kuriems yra padidėję Child-Pugh skalės balai (15/436, 3,4 % lyginant su 19/215, 8,8 %, p=0.023) arba vystosi hepatoceliulinė karcinoma (17/436, 3,9 % lyginant su 16/215, 7,4 %, p=0,047) žymus santykio sumažėjimas. Lamivudinu gydomiems asmenims, kurių organizme buvo YMDD mutantų HBV DNR, nustatytas didesnis bendras ligos progresavimas, nei tiems, kurių organizme nebuvo YMDD mutantų HBV (23/209, 11 % ir 11/221, 5 %, atitinkamai). Tačiau asmenis, kurių organizme buvo YMDD, gydant lamivudinu liga progresavo lėčiau, nei skiriant placebo (23/209, 11 % lyginant su 38/214,

18 %). Tyrimo metu patvirtinta HBeAg serokonversija pasiekta 47 % (118/252) lamivudinu gydytų asmenų, o 93 % (320/345) lamivudino gavusių asmenų HBV DNR tapo nebenustatoma (VERSANT [versija 1], bDNR mėginys, LLOD < 0,7 MEq/ml).

Patirtis su vaikais ir paaugliais

Placebu kontroliuojamame tyrime lamivudinas buvo skiriamas 286 kompensuotu LHB sergantiems 2—17 metų vaikams ir paaugliams. Šią grupę daugiausiai sudarė vaikai, sergantys lengvu hepatitu B. 2—11 metų vaikai vartojo po 3 mg/kg kūno svorio (ne daugiau kaip 100 mg) lamivudino kartą per parą, 12 metų ir vyresni paaugliai vartojo 100 mg paros dozę. Tokios dozės reikalingumą reikia pagrįsti papildomai. HBeAg serokonversijos (HBeAg ir HBV DNR išnykimo bei HBeAb atsiradimo) dažnis placebą ir lamivudiną vartojusiųjų grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė: po vienerių gydymo metų serokonversija pasireiškė atitinkamai 13 %, t. y. 12 iš 95 gavusių placebą, ir 22 %, t. y. 42 iš 191 gydytų lamivudinu (p=0,057). HBV YMDD mutantų virusų atsiradimo dažnis buvo panašus kaip ir suaugusiems: 52 gydymo savaitę atsirado 19 % tiriamųjų ir iki 45 % pacientų, kurie medikamentu nepertraukiamai buvo gydyti 24 mėnesių.

5.2Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Išgertas lamivudinas virškinimo trakte rezorbuojamas gerai, geriant jo biologinis prieinamumas suaugusiesiems yra 80—85 %, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje (Cmax) atsiranda vidutiniškai po valandos (tmax). Vartojant terapinę dozę, t.y. po 100 mg kartą per parą, Cmax būna maždaug 1,1— 1,5 μg/ml, mažiausia koncentracija tarp skiriamų dozių − 0,015—0,020 μg/ml.

Lamivudino vartojant valgio metu, tmax uždelsiama ir Cmax būna mažesnė (sumažėja iki 47 %), tačiau lamivudino rezorbcijos apimčiai (pagal plotą po koncentracine kreive - PPKK) įtakos tai nedaro. Taigi lamivudiną galima gerti ir valgio metu, ir nevalgius.

Pasiskirstymas

Į veną injekuoto preparato vidutinis pasiskirstymo tūris yra 1,3 l/kg. Terapinių dozių diapazone lamivudino farmakokinetika yra linijinė, su kraujo plazmos baltymais jungiasi mažai. Turimi riboti tyrimų duomenys rodo, jog lamivudino prasiskverbia į centrinę nervų sistemą ir patenka į smegenų skystį. Išgėrus lamivudino, po 2—4 val. jo koncentracijų santykis smegenų skystis/kraujo serumas buvo maždaug 0,12.

Metabolizmas

Iš organizmo lamivudinas išsiskiria daugiausiai per inkstus ekskrecijos būdu nepakitęs. Lamivudino metabolinės sąveikos su kitais vaistais tikimybė yra maža, nes jo nedaug metabolizuojama kepenyse (5—10 %) ir mažai sujungiama su plazmos baltymais.

Eliminacija

Vidutinis sisteminis lamivudino klirensas yra maždaug 0,3 l/val./kg, pusinės eliminacijos periodas - nuo 5 iki 7 val. Daugiausiai išsiskiria nepakitusio lamivudino su šlapimu glomerulinės filtracijos ir aktyvios sekrecijos (organinių katijonų transporto sistema) būdu. Renaliniam klirensui tenka apie 70 % lamivudino eliminacijos.

Specialių grupių ligoniai

Tyrimai pacientų, kurių inkstų funkcija pablogėjusi, rodo, jog tai daro įtaką lamivudino eliminacijai. Dozę reikia mažinti, jeigu kreatinino klirensas yra <50 ml/min. (žr. 4.2 skyrių).

Kepenų funkcijos pablogėjimas lamivudino farmakokinetikai įtakos nedaro. Turimi riboti ligonių, kuriems persodintos kepenys, tyrimų duomenys rodo, jog kepenų funkcijos pablogėjimas nedaro reikšmingos įtakosi lamivudino farmakokinetikai, nebent dar būtų sutrikusi inkstų funkcija.

Tyrimai, atlikti su senyvais žmonėmis, kelia prielaidą, kad normaliai senstant ir inkstų veiklai silpstant, tai nedaro kliniškai reikšmingos įtakos lamivudino ekspozicijai, išskyrus pacientus, kurių kreatinino klirensas yra <50 ml/min. (žr. 4.2 skyrių).

5.3Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Lamivudino toksiškumo tyrimai gyvūnams didelėmis dozėmis parodė, kad tai nesukelia didelio toksinio poveikio organams. Nuo vartotų didžiausių dozių nedideliu laipsniu pakito kepenų ir inkstų funkciniai rodikliai, kartu retkarčiais sumažėdavo gyvūnų kepenų svoris. Nustatyta, kad daugiausiai tikėtinas, turintis klinikinės reikšmės, yra eritrocitų ir neutrofilų skaičiaus sumažėjimas. Klinikinių tyrimų metu šie reiškiniai nebuvo dažni.

Lamivudinas nebuvo mutageniškas tyrimuose su bakterijomis, tačiau, kaip ir daugelis kitų nukleozidų analogų, in vitro atliekamuose citogenetiniuose tyrimuose ir tyrimuose su pelių limfoma parodė šį poveikį. Lamivudinas nebuvo genotoksiškas in vivo vartojant tokias dozes, nuo kurių koncentracija kraujo plazmoje tampa maždaug 60—70 kartų didesnė už klinikines terapines koncentracijas. Kadangi tyrimų in vitro metu pastebėtas mutageninis lamivudino poveikis tyrimais in vivo nepatvirtintas, galima daryti išvadą, kad jis nesukels genotoksinio pavojaus gydomiems pacientams.

Tyrimų su gyvūnais metu nestebėtas teratogeniškas ar koks nors poveikis moterų bei vyrų vaisingumui. Lamivudinas, skiriamas triušiams dozėmis, kurios gali būti prilyginamos skiriamoms žmonėms, letališkai veikia embrioną ankstyvuoju nėštumo periodu, tačiau skiriamas žiurkėms net ir labai didelėmis dozėmis, minėtu poveikiu nepasižymi.

Ilgalaikiai lamivudino kancerogeniškumo su žiurkėmis ir pelėmis tyrimai neparodė jo kancerogeninio potencialo.

6.FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės šerdis

Mikrokristalinė celiuliozė

Karboksimetilkrakmolo natrio druska (A tipo)

Magnio stearatas

Tabletės plėvelė

Hipromeliozė 3cP

Hipromeliozė 6cP

Titano dioksidas

Makrogolis 400

Polisorbatas 80

Geltonasis geležies oksidas

Raudonasis geležies oksidas

6.2Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3Tinkamumo laikas

2 metai

6.4Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5Pakuotė ir jos turinys

Lizdinės plokštelės:

Baltos matinės PVC/PVdC-aliuminio lizdinės plokštelės

Pakuočių dydžiai: 28, 30, 84 arba 100 plėvele dengtų tablečių.

Talpyklės:

Baltos matinės HDPE talpyklės su matiniu baltu polipropileno vaikų neatidaromu uždoriu ir atpažinimo įspaudu.

Pakuotės dydis - 60 plėvele dengtų tablečių.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

7.RINKODAROS TEISĖS TURĖTOJAS

Teva B.V.

Swensweg 5

2031GA Haarlem

Nyderlandai

8.RINKODAROS TEISĖS NUMERIS (-IAI)

EU/1/09/566/001 – 28 tabletės

EU/1/09/566/002 – 30 tablečių

EU/1/09/566/003 – 84 tabletės

EU/1/09/566/004 – 100 tablečių

EU/1/09/566/005 - 60 tablečių

9.RINKODAROS TEISĖS SUTEIKIMO / ATNAUJINIMO DATA

Rinkodaros teisė pirmą kartą suteikta 2009 m. spalio 23 d.

Rinkodaros teisė paskutinį kartą atnaujinta 2014 m. rugsėjo 9 d.

10.TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Naujausią išsamią informaciją apie šį preparatą galite rasti Europos vaistų agentūros interneto svetainėje http://www.ema.europa.eu

Pastabos

A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z
  • Žinynas
  • Get it on Google Play
  • Apie
  • Info on site by:

  • Presented by RXed.eu

  • 27558

    nurodyti receptiniai vaistai