Lithuanian
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Wilzin (zinc) – Preparato charakteristikų santrauka - A16AX05

Updated on site: 10-Oct-2017

Vaisto pavadinimasWilzin
ATC kodasA16AX05
Sudėtiszinc
GamintojasOrphan Europe S.A.R.L.

1.VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Wilzin 25 mg kietos kapsulės

2.KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje kietoje kapsulėje yra 25 mg cinko (atitinkančio 83,92 mg cinko acetato dihidrato).

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3.FARMACINĖ FORMA

Kietos kapsulės.

Kapsulių gaubtelis ir pagrindas yra melsvi, matiniai, su atspaudu "93-376”.

4.KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1Terapinės indikacijos

Wilson‘o ligos gydymas.

4.2Dozavimas ir vartojimo metodas

Gydyti Wilzin preparatu reikia pradėti prižiūrint gydytojui, turinčiam Wilson‘o ligos gydymo patirties (žr. 4.4 skyrių). Šiuo preparatu gydoma visą gyvenimą.

Ligoniams, kuriems yra ligos simptomų ir kuriems jų dar nėra, vaisto dozė yra vienoda. Gaminamos 25 mg ir 50 mg Wilzin kietos kapsulės.

Suaugusieji

Įprastinė dozė yra 50 mg 3 kartus per parą, didžiausia dozė – 50 mg 5 kartus per parą.

Vaikai ir paaugliai

Duomenų apie vaikų iki 6 metų gydymą yra labai mažai; kadangi liga visiškai penetrantiška, profilaktiškai gydyti reikėtų pradėti kiek galima anksčiau. Rekomenduojama dozė yra tokia:

-nuo 1 iki 6 metų: 25 mg du kartus per parą,

-nuo 6 iki 16 metų, jei kūno svoris yra mažesnis kaip 57 kg: 25 mg tris kartus per parą,

-nuo 16 metų arba jei kūno svoris didesnis kaip 57 kg: 50 mg tris kartus per parą.

Nėščios moterys

25 mg dozė, vartojama 3 kartus per parą, paprastai būna veiksminga, tačiau dozę reikia patikslinti pagal vario koncentraciją (žr. 4.4 ir 4.6 skyrius).

Visais atvejais dozę reikia reguliuoti atsižvelgiant į gydymo kontrolės duomenis (žr. 4.4 skyrių).

Wilzin vartojamas nevalgius – bent prieš 1 valandą iki valgio arba praėjus 2–3 valandoms po valgio. Jei skrandis vaisto netoleruoja, kaip dažnai būna rytais, rytinę dozę galima atidėti iki priešpiečių laiko, t. y. tarp pusryčių ir pietų. Wilzin taip pat galima vartoti su nedideliu kiekiu baltymų, pavyzdžiui, mėsos (žr. 4.5 skyrių).

Vaikams, kurie negali praryti kapsulės, ją galima atidaryti ir jos turinį supilti į nedidelį kiekį vandens (galbūt pasaldinto cukrumi arba sirupu).

Palaikomąjį gydymą chelatiniais junginiais keičiant į Wilzin, pirmąsias 2–3 savaites reikia vartoti ir chelatinius junginius, ir Wilzin, nes tiek laiko reikia maksimaliai sužadinti metalotioneiną ir visiškai

blokuoti vario absorbciją. Tarp chelatinių junginių ir Wilzin vartojimo reikia daryti bent 1 valandos pertrauką.

4.3Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.

4.4Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Cinko acetatu dihidratu nerekomenduojama pradėti gydyti simptomais pasireiškiančios ligos, nes jis pradeda veikti lėtai. Pacientus, kuriems yra ligos simptomų, iš pradžių reikia gydyti chelatiniais vaistais; kai vario kiekis pasidaro mažesnis už toksinį, o klinikinė ligonio būklė – stabili, galima pradėti palaikomąjį gydymą Wilzin preparatu.

Tačiau laukiant, kol dvylikapirštėje žarnoje prasidės cinko sužadinta metalotioneino gamyba ir veiksmingas vario absorbcijos slopinimas, pacientus, kuriems yra ligos simptomų, iš pat pradžių galima pradėti gydyti cinko acetatu dihidratu kartu su chelatus sudarančiais vaistais.

Pradėjus gydyti klinikinė ligonio būklė kartais gali pablogėti; taip pasitaiko ir gydant chelatiniais vaistais. Kol kas neaišku, ar tai susiję su vario atsargų mobilizavimu, ar su natūralia ligos eiga. Tokiais atvejais siūloma pakeisti gydymą.

Reikia būti atsargiems keičiant chelatinį vaistą į Wilzin ligoniams, kuriems yra vartinė hipertenzija, jeigu jie gerai jaučiasi ir toleruoja gydymą. Iš 16 ligonių, kurie vietoje penicilamino buvo pradėti gydyti cinku, du mirė nuo kepenų dekompensacijos ir sunkėjančios vartinės hipertenzijos.

Gydymo kontroliavimas

Gydymo tikslas – pasiekti, kad laisvo vario (t. y. ne ceruloplazmino vario) koncentracija plazmoje būtų mažesnė kaip 250 µg/l (normali: 100–150 µg/l), o vario išsiskyrimas su šlapimu – mažesnis kaip 125 µg/24 val. (normalus: < 50 µg/24 val.). Ne ceruloplazmino vario kiekis plazmoje apskaičiuojamas atimant su ceruloplazminu susijungusio vario kiekį iš bendrojo vario kiekio plazmoje, atsižvelgiant į tai, kad kiekviename ceruloplazmino miligrame yra 3 mikrogramai vario.

Vario išsiskyrimas su šlapimu tiksliai parodo vario perteklių organizme tik kol negydoma chelatais. Gydant chelatais, pavyzdžiui, penicilaminu arba trientinu, vario šlapime paprastai padaugėja. Negalima kontroliuoti gydymo pagal vario kiekį kepenyse, nes neįmanoma atskirti potencialiai toksiško laisvojo vario nuo susijungusio su metalotioneinu.

Siekiant patikrinti, ar paskirtas gydymas yra adekvatus ligos eigai, gali būti naudinga tirti cinko kiekį šlapime ir (arba) kraujo plazmoje. Jei su šlapimu cinko pasišalina daugiau kaip 2 mg/24 val., o cinko koncentracija plazmoje didesnė kaip 1250 µg/l, dažniausiai tai rodo, kad gydymas yra tinkamas.

Kaip ir gydant visais vario kiekį mažinančiais vaistais, per daug intensyvus gydymas Wilzin preparatu gali sukelti vario trūkumą, o tai ypač pavojinga vaikams ir nėščioms moterims, nes varis reikalingas normaliam augimui ir protinei raidai. Reikia siekti, kad šių grupių ligonių šlapime vario kiekis būtų tik šiek tiek didesnis už normalų arba netoli viršutinės normos ribos (t. y. 40 – 50 µg/24 val.).

Taip pat reikia daryti laboratorinius tyrimus, įskaitant kraujo ląstelių skaičiaus ir lipoproteinų koncentracijos, kad būtų galima pastebėti ankstyvuosius vario trūkumo požymius, pavyzdžiui, mažakraujystę ir (arba) leukopeniją dėl kaulų čiulpų slopinimo, sumažėjusią DTL cholesterolio koncentraciją ir sumažėjusį DTL/bendrojo cholesterolio santykį.

Vario trūkumas taip pat gali sukelti mieloneuropatiją, gydytojai turi atkreipti dėmesį į jutiminius ir motorinius simptomus ir požymius, kurie gali rodyti prasidedančią neuropatiją ar mielopatiją pacientams, gydomiems Wilzin preparatu.

4.5Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Kiti vario kiekį mažinantys vaistai

Gydant Wilson‘o liga sergančius ligonius buvo tirta Wilzin (50 mg triskart per parą) derinių su askorbo rūgštimi (1 g kartą per parą), penicilaminu (250 mg keturis kartus per parą) ir trientinu (250 mg keturis kartus per parą) farmakodinamika. Tyrimai neparodė reikšmingo bendrojo poveikio vario

apykaitai, nors buvo galima pastebėti silpną cinko sąveiką su chelatus sudarančiais vaistais (penicilaminu ir trientinu) – sumažėjusį vario pasišalinimą su išmatomis ir padidėjusį – su šlapimu, palyginti su gydymu vien cinku. Galbūt tai pasireiškia dėl to, kad chelatus sudarantys vaistai šiek tiek jungiasi ir su cinku, taigi mažėja abiejų aktyviųjų medžiagų veiksmingumas.

Palaikomąjį gydymą chelatiniais junginiais keičiant į Wilzin, pirmąsias 2–3 savaites reikia vartoti ir chelatinius junginius, ir Wilzin, nes tiek laiko reikia maksimaliai sužadinti metalotioneiną ir visiškai blokuoti vario absorbciją. Tarp chelatinių junginių ir Wilzin vartojimo reikia daryti bent 1 valandos pertrauką.

Kiti vaistiniai preparatai

Cinko absorbciją gali mažinti geležis ir kalcio papildai, tetraciklinai ir fosforo turintys junginiai, o cinkas gali mažinti geležies, tetraciklinų, fluorchinolonų absorbciją.

Maistas

Ištyrus sveikus savanorius, kurie vartojo cinką kartu su maistu, paaiškėjo, kad cinko absorbciją gerokai lėtina daugelis maisto produktų (įskaitant duoną, kietai virtus kiaušinius, kavą ir pieną).

Maisto medžiagos, ypač fitatai ir skaidulos, jungiasi su cinku ir trukdo jam patekti į žarnų ląsteles. Pasirodė, kad sąveika su baltymais mažiausia.

4.6Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Nedaugelio Wilson‘o liga sergančių moterų nėštumo stebėjimo duomenys nepageidaujamo cinko poveikio gemalo ar vaisiaus raidai ir moters sveikatai nerodo. Iš 42 stebėtų nėštumų pranešta apie 5 persileidimus ir 2 apsigimimus (mikrocefaliją ir pagydomą širdies ydą).

Tyrimai su gyvūnais, atlikti vartojant įvairias cinko druskas, tiesioginio ar netiesioginio kenksmingo poveikio nėštumo eigai, embriono ar vaisiaus vystymuisi, gimdymui ar postnataliniam vystymuisi neparodė (žr. 5.3 skyrių).

Ypatingai svarbu, kad Wilson‘o liga sergančios nėščios moterys tęstų gydymą nėštumo metu. Gydytojas turi spręsti, kuriuos vaistus jos turi vartoti – cinką ar chelatus sudarančius vaistus. Reikia nustatyti tokią dozę, kuri užtikrintų, jog vaisiui nebus vario stokos, ir pacientę atidžiai stebėti (žr. 4.4 skyrių).

Žindymas

Cinko patenka į moters pieną, todėl žindomam kūdikiui gali pasireikšti cinko sukelta vario stoka. Taigi Wilzin gydoma moteris turi vengti žindyti kūdikį.

4.7Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus netirtas.

4.8Nepageidaujamas poveikis

Nepageidaujamos reakcijos, apie kurias buvo pranešta, išvardytos toliau pagal organų sistemas ir dažnumą. Reiškinių dažnumas apibrėžiamas taip: labai dažni (≥1/10), dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10) nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100), reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000), labai reti (<1/10 000), dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamas poveikis pateikiamas mažėjančio sunkumo tvarka.

Organų sistemų klasė

Nepageidaujamos reakcijos į vaistą

 

 

 

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai

nedažni:

sideroblastinė anemija, leukopenija

 

 

 

Virškinimo trakto sutrikimai

dažni:

skrandžio dirginimas

 

 

 

Tyrimai

dažni:

kraujo amilazės, lipazės ir šarminės

 

 

fosfatazės aktyvumo padidėjimas

 

 

 

Anemija gali būti mikrocitinė, normocitinė arba makrocitinė ir dažnai yra susijusi su leukopenija. Tiriant kaulų čiulpus paprastai galima matyti būdingų žiedo formos sideroblastų (t. y. eritrocitų su geležies prisipildžiusiomis paranuklearinėmis mitochondrijomis). Tai gali būti ankstyva vario stokos išraiška ir greitai praeiti sumažinus cinko dozę. Šią mažakraujystę reikia diferencijuoti nuo hemolizinės anemijos, kuri dažnai pasireiškia dėl padidėjusios laisvo vario koncentracijos serume blogai gydant Wilson‘o ligą.

Dažniausias nepageidaujamas poveikis yra skrandžio dirginimas. Paprastai dirginimas labiausiai pasireiškia po pirmosios rytinės dozės ir praeina po kelių gydymo dienų. Dažniausiai simptomus gali sumažinti pirmosios dozės vartojimas priešpiečių laiku arba su nedideliu kiekiu baltymų.

Šarminės fosfatazės, amilazės ir lipazės aktyvumas serume gali padidėti po kelių gydymo savaičių; per vienerius arba dvejus gydymo metus jų koncentracija paprastai grįžta iki viršutinių normos ribų.

4.9Perdozavimas

Aprašyti trys ūminio geriamųjų cinko druskų (sulfato ir gliukonato) perdozavimo atvejai. 35 metų moteris, išgėrusi 6 g cinko (40 kartų daugiau už rekomenduojamą gydomąją dozę) penktą dieną mirė; mirties priežastis buvo inkstų nepakankamumas, hemoraginis pankreatitas ir hiperglikeminė koma. Tokia pati dozė paaugliui nesukėlė jokių simptomų, išskyrus vėmimą; jis buvo gydomas žarnyno plovimu. Kito paauglio, išgėrusio 4 g cinko, kraujo serume po 5 valandų cinko koncentracija buvo apie 50 mg/l; jam pasireiškė tik stiprus šleikštulys, vėmimas ir galvos svaigimas.

Perdozavus preparato reikia kiek galima greičiau plauti skrandį arba sukelti vėmimą, kad būtų pašalintas neabsorbuotas cinkas. Jei cinko koncentracija plazmoje labai padidėjusi (> 10 mg/l), gali būti tikslinga gydyti sunkiuosius metalus sujungiančiais vaistais.

5.FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – kiti virškinimo sistemą ir metabolizmą veikiantys vaistai, ATC kodas – A16A X05.

Wilson‘o liga (hepatolentikulinė degeneracija) yra autosominis recesysivinis medžiagų apykaitos – vario išskyrimo iš kepenų į tulžį – sutrikimas. Vario kaupimasis kepenyse pažeidžia kepenų ląsteles ir galiausiai sukelia cirozę. Kai kepenų geba kaupti varį viršijama, jis patenka į kraują ir kitas organizmo vietas, pavyzdžiui, smegenis, dėl to atsiranda motorikos ir psichikos sutrikimų. Ligoniui gali aiškiausiai pasireikšti klinikiniai kepenų, nervų sistemos arba psichikos sutrikimo simptomai.

Veiklioji cinko acetato dihidrato dalis yra cinko katijonas, kuris žarnyne blokuoja su maistu gaunamo vario absorbciją ir organizme sekretuojamo vario reabsorbciją. Cinkas skatina enterocitus gaminti metalotioneiną – baltymą, kuris sujungia varį ir trukdo jam patekti į kraują. Atsisluoksniavus žarnų ląstelėms, sujungtas varis pasišalina su išmatomis.

Wilson‘o liga sergančių ligonių vario apykaitos farmakodinamikos tyrimais nustatytas bendrasis vario balansas ir radionuklidais žymėto vario kaupimas. Paaiškėjo, kad 150 mg Wilzin paros dozė, padalyta į tris dalis, veiksmingai mažina vario absorbciją ir sukelia neigiamą vario balansą.

5.2Farmakokinetinės savybės

Kadangi cinkas veikia vario absorbciją žarnų ląstelėse, cinko koncentracijos kraujyje farmakokinetiniai tyrimai neteikia vertingos informacijos apie jo biologinį pasisavinimą veikimo vietoje.

Cinkas absorbuojamas plonojoje žarnoje; jo absorbcijos kinetika rodo įsotinimo tendenciją didinant dozes. Frakcinė cinko absorbcija neigiamai koreliuoja su suvartojamu kiekiu. Vartojant įprastinį maistą (7–15 mg cinko per parą) jo absorbcija svyruoja nuo 30 % iki 60 %, o vartojant farmakologines 100 mg per parą dozes, sumažėja iki 7 %.

Kraujyje apie 80 % absorbuoto cinko patenka į eritrocitus, o likusioji dalis daugiausia susijungia su albuminu ir kitais plazmos baltymais. Kepenys yra pagrindinė cinko kaupimosi vieta; palaikomojo gydymo cinku laikotarpiu jo kiekis kepenyse būna padidėjęs.

Sveikam asmeniui išgėrus 45 mg cinko dozę, pastarojo pusinės eliminacijos iš plazmos laikas yra maždaug 1 valanda. Daugiausia cinko pasišalina su išmatomis ir palyginti mažai – su šlapimu ir prakaitu. Su išmatomis išsiskiria daugiausia neabsorbuoto, tačiau dalis – ir sekrecijos būdu į žarnyną patekusio cinko.

5.3Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Atlikta cinko acetato ir kitų cinko druskų ikiklinikinių tyrimų. Pasirodė, kad įvairių cinko druskų ir įvairių gyvūnų rūšių farmakologinių ir toksikologinių tyrimų duomenys yra labai panašūs.

Išgerto cinko LD50 yra maždaug 300 mg/kg kūno svorio (apie 100–150 kartų daugiau už gydomąją dozę žmogui). Kartotinių cinko dozių toksinio poveikio tyrimais nustatyta, kad PPNK (pastebimo poveikio nesukeliantis kiekis) yra apie 95 mg/kg kūno svorio (apie 48 kartus daugiau už gydomąją dozę žmogui).

In vitro ir in vivo tyrimų duomenimis, jokio kliniškai reikšmingo genotoksinio cinko poveikio nepasireiškia.

Tiriant įvairių cinko druskų toksinį poveikį dauginimosi funkcijai, kliniškai svarbaus embriotoksinio, fetotoksinio ar teratogeninio poveikio nepastebėta.

Įprastinių cinko acetato dihidrato kancerogeninio poveikio tyrimų neatlikta.

6.FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1Pagalbinių medžiagų sąrašas

Kapsulės turinys kukurūzų krakmolas magnio stearatas

Kapsulės dangalas

želatina

titano dioksidas (E171) briliantinis mėlynasis FCF (E133)

Spaustuviniai dažai

juodasis geležies oksidas (E172) šelakas

6.2Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3Tinkamumo laikas

3 metai.

6.4Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje.

6.5Pakuotė ir jos turinys

Balti DTPE buteliukai su polipropileno ir DTPE uždoriu; buteliukuose yra užpildų (medvilnės gniužulėlių). Kiekviename buteliuke yra 250 kapsulių.

6.6Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.

7.RINKODAROS TEISĖS TURĖTOJAS

Orphan Europe SARL

Immeuble “Le Wilson”

70 avenue du Général de Gaulle F-92800 Puteaux, Prancūzija

8.RINKODAROS PAŽYMĖJIMO NUMERIS

EU/1/04/286/001

9.RINKODAROS TEISĖS SUTEIKIMO / ATNAUJINIMO DATA

Rinkodaros teisės suteikimo data: 2004-10-13

Paskutinio atnaujinimo data: : 2009-10-13

10.TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Naujausią išsamią informaciją apie šį preparatą galite rasti Europos vaistų agentūros (EMEA) interneto svetainėje http://www.emea.europa.eu/.

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Wilzin 50 mg kietos kapsulės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje kietoje kapsulėje yra 50 mg cinko (atitinkančio 167,84 mg cinko acetato dihidrato).

Pagalbinės medžiagos:

kiekvienos kietosios kapsulės sudėtyje yra 1,75 mg saulėlydžio geltonojo FCF (E110)

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Kietos kapsulės.

Kapsulių gaubtelis ir pagrindas yra oranžiniai, nepermatomi, su atspaudu "93-377”.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Wilson‘o ligos gydymas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Gydyti Wilzin preparatu reikia pradėti prižiūrint gydytojui, turinčiam Wilson‘o ligos gydymo patirties (žr. 4.4 skyrių). Šiuo preparatu gydoma visą gyvenimą.

Ligoniams, kuriems yra ligos simptomų ir kuriems jų dar nėra, vaisto dozė yra vienoda. Gaminamos 25 mg ir 50 mg Wilzin kietos kapsulės.

Suaugusieji

Įprastinė dozė yra 50 mg 3 kartus per parą, didžiausia dozė – 50 mg 5 kartus per parą.

Vaikai ir paaugliai

Duomenų apie vaikų iki 6 metų gydymą yra labai mažai; kadangi liga visiškai penetrantiška, profilaktiškai gydyti reikėtų pradėti kiek galima anksčiau. Rekomenduojama dozė yra tokia:

-nuo 1 iki 6 metų: 25 mg du kartus per parą,

-nuo 6 iki 16 metų, jei kūno svoris yra mažesnis kaip 57 kg: 25 mg tris kartus per parą,

-nuo 16 metų arba jei kūno svoris didesnis kaip 57 kg: 50 mg tris kartus per parą.

Nėščios moterys

25 mg dozė, vartojama 3 kartus per parą, paprastai būna veiksmingas, tačiau dozę reikia patikslinti pagal vario koncentraciją (žr. 4.4 ir 4.6 skyrius).

Visais atvejais dozę reikia reguliuoti atsižvelgiant į gydymo kontrolės duomenis (žr. 4.4 skyrių).

Wilzin vartojamas nevalgius – bent prieš 1 valandą iki valgio arba 2–3 valandos po valgio. Jei skrandis vaisto netoleruoja, kaip dažnai būna rytais, rytinę dozę galima atidėti iki priešpiečių laiko, t. y. tarp pusryčių ir pietų. Wilzin taip pat galima vartoti su nedideliu kiekiu baltymų, pavyzdžiui, mėsos (žr. 4.5 skyrių).

Vaikams, kurie negali praryti kapsulės, ją galima atidaryti ir jos turinį supilti į nedidelį kiekį vandens (galbūt pasaldinto cukrumi arba sirupu).

Palaikomąjį gydymą chelatiniais junginiais keičiant į Wilzin, pirmąsias 2–3 savaites reikia vartoti ir chelatinius junginius, ir Wilzin, nes tiek laiko reikia maksimaliai sužadinti metalotioneiną ir visiškai blokuoti vario absorbciją. Tarp chelatinių junginių ir Wilzin vartojimo reikia daryti bent 1 valandos pertrauką.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Cinko acetatu dihidratu nerekomenduojama pradėti gydyti simptomais pasireiškiančios ligos, nes jis pradeda veikti lėtai. Pacientus, kuriems yra ligos simptomų, iš pradžių reikia gydyti chelatiniais vaistais; kai vario kiekis pasidaro mažesnis už toksinį, o klinikinė ligonio būklė – stabili, galima pradėti palaikomąjį gydymą Wilzin preparatu.

Tačiau laukiant, kol dvylikapirštėje žarnoje prasidės cinko sužadinta metalotioneino gamyba ir veiksmingas vario absorbcijos slopinimas, pacientus, kuriems yra ligos simptomų, iš pat pradžių galima pradėti gydyti cinko acetatu dihidratu kartu su chelatus sudarančiais vaistais.

Pradėjus gydyti klinikinė ligonio būklė kartais gali pablogėti; taip pasitaiko ir gydant chelatiniais vaistais. Kol kas neaišku, ar tai susiję su vario atsargų mobilizavimu, ar su natūralia ligos eiga. Tokiais atvejais siūloma pakeisti gydymą.

Reikia būti atsargiems keičiant chelatinį vaistą į Wilzin ligoniams, kuriems yra vartinė hipertenzija, jeigu jie gerai jaučiasi ir toleruoja gydymą. Iš 16 ligonių, kurie vietoje penicilamino buvo pradėti gydyti cinku, du mirė nuo kepenų dekompensacijos ir sunkėjančios vartinės hipertenzijos.

Gydymo kontroliavimas

Gydymo tikslas – pasiekti, kad laisvo vario (t. y. ne ceruloplazmino vario) koncentracija plazmoje būtų mažesnė kaip 250 µg/l (normali: 100–150 µg/l), o vario išsiskyrimas su šlapimu – mažesnis kaip 125 µg/24 val. (normalus: < 50 µg/24 val.). Ne ceruloplazmino vario kiekis plazmoje apskaičiuojamas atimant su ceruloplazminu susijungusio vario kiekį iš bendrojo vario kiekio plazmoje, atsižvelgiant į tai, kad kiekviename ceruloplazmino miligrame yra 3 mikrogramai vario.

Vario išsiskyrimas su šlapimu tiksliai parodo vario perteklių organizme tik kol negydoma chelatais. Gydant chelatais, pavyzdžiui, penicilaminu arba trientinu, vario šlapime paprastai padaugėja. Negalima kontroliuoti gydymo pagal vario kiekį kepenyse, nes neįmanoma atskirti potencialiai toksiško laisvojo vario nuo susijungusio su metalotioneinu.

Siekiant patikrinti, ar paskirtas gydymas yra adekvatus ligos eigai, gali būti naudinga tirti cinko kiekį šlapime ir (arba) kraujo plazmoje. Jei su šlapimu cinko pasišalina daugiau kaip 2 mg/24 val., o cinko koncentracija plazmoje didesnė kaip 1250 µg/l, dažniausiai tai rodo, kad gydymas yra tinkamas.

Kaip ir gydant visais vario kiekį mažinančiais vaistais, per daug intensyvus gydymas Wilzin preparatu gali sukelti vario trūkumą, o tai ypač pavojinga vaikams ir nėščioms moterims, nes varis reikalingas normaliam augimui ir protinei raidai. Reikia siekti, kad šių grupių ligonių šlapime vario kiekis būtų tik šiek tiek didesnis už normalų arba netoli viršutinės normos ribos (t. y. 40 – 50 µg/24 val.).

Taip pat reikia daryti laboratorinius tyrimus, įskaitant kraujo ląstelių skaičiaus ir lipoproteinų koncentracijos, kad būtų galima pastebėti ankstyvuosius vario trūkumo požymius, pavyzdžiui, mažakraujystę ir (arba) leukopeniją dėl kaulų čiulpų slopinimo, sumažėjusią DTL cholesterolio koncentraciją ir sumažėjusį DTL/bendrojo cholesterolio santykį.

Vario trūkumas taip pat gali sukelti mieloneuropatiją, gydytojai turi atkreipti dėmesį į jutiminius ir motorinius simptomus ir požymius, kurie gali rodyti prasidedančią neuropatiją ar mielopatiją pacientams, gydomiems Wilzin preparatu.

Kapsulės dangalo sudėtyje yra saulėlydžio geltonojo FCF (E110), kuris gali sukelti alerginę reakciją.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Kiti vario kiekį mažinantys vaistai

Gydant Wilson‘o liga sergančius ligonius buvo tirta Wilzin (50 mg triskart per parą) derinių su askorbo rūgštimi (1 g kartą per parą), penicilaminu (250 mg keturis kartus per parą) ir trientinu (250 mg keturis kartus per parą) farmakodinamika. Tyrimai neparodė reikšmingo bendrojo poveikio vario apykaitai, nors buvo galima pastebėti silpną cinko sąveiką su chelatus sudarančiais vaistais (penicilaminu ir trientinu) – sumažėjusį vario pasišalinimą su išmatomis ir padidėjusį – su šlapimu, palyginti su gydymu vien cinku. Galbūt tai pasireiškia dėl to, kad chelatus sudarantys vaistai šiek tiek jungiasi ir su cinku, taigi mažėja abiejų aktyviųjų medžiagų veiksmingumas.

Palaikomąjį gydymą chelatiniais junginiais keičiant į Wilzin, pirmąsias 2–3 savaites reikia vartoti ir chelatinius junginius, ir Wilzin, nes tiek laiko reikia maksimaliai sužadinti metalotioneiną ir visiškai blokuoti vario absorbciją. Tarp chelatinių junginių ir Wilzin vartojimo reikia daryti bent 1 valandos pertrauką.

Kiti vaistiniai preparatai

Cinko absorbciją gali mažinti geležis ir kalcio papildai, tetraciklinai ir fosforo turintys junginiai, o cinkas gali mažinti geležies, tetraciklinų, fluorchinolonų absorbciją.

Maistas

Ištyrus sveikus savanorius, kurie vartojo cinką kartu su maistu, paaiškėjo, kad cinko absorbciją gerokai lėtina daugelis maisto produktų (įskaitant duoną, kietai virtus kiaušinius, kavą ir pieną).

Maisto medžiagos, ypač fitatai ir skaidulos, jungiasi su cinku ir trukdo jam patekti į žarnų ląsteles. Pasirodė, kad sąveika su baltymais mažiausia.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Nedaugelio Wilson‘o liga sergančių moterų nėštumo stebėjimo duomenys nepageidaujamo cinko poveikio gemalo ar vaisiaus raidai ir moters sveikatai nerodo. Iš 42 stebėtų nėštumų pranešta apie 5 persileidimus ir 2 apsigimimus (mikrocefaliją ir pagydomą širdies ydą).

Tyrimai su gyvūnais, atlikti vartojant įvairias cinko druskas, tiesioginio ar netiesioginio kenksmingo poveikio nėštumo eigai, embriono ar vaisiaus vystymuisi, gimdymui ar postnataliniam vystymuisi neparodė (žr. 5.3 skyrių).

Ypatingai svarbu, kad Wilson‘o liga sergančios nėščios moterys tęstų gydymą nėštumo metu. Gydytojas turi spręsti, kuriuos vaistus jos turi vartoti – cinką ar chelatus sudarančius vaistus. Reikia nustatyti tokią dozę, kuri užtikrintų, jog vaisiui nebus vario stokos, ir pacientę atidžiai stebėti (žr. 4.4 skyrių).

Žindymas

Cinko patenka į moters pieną, todėl žindomam kūdikiui gali pasireikšti cinko sukelta vario stoka. Taigi Wilzin gydoma moteris turi vengti žindyti kūdikį.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus netirtas.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Nepageidaujamos reakcijos, apie kurias buvo pranešta, išvardytos toliau pagal organų sistemas ir dažnumą. Reiškinių dažnumas apibrėžiamas taip: labai dažni (≥1/10), dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10)

nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100), reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000), labai reti <1/10 000), dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamas poveikis pateikiamas mažėjančio sunkumo tvarka.

Organų sistemų klasė

Nepageidaujamos reakcijos į vaistą

 

 

 

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai

nedažni:

sideroblastinė anemija; leukopenija

 

 

 

Virškinimo trakto sutrikimai

dažni:

skrandžio dirginimas

 

 

 

Tyrimai

dažni:

kraujo amilazės, lipazės ir šarminės

 

 

fosfatazės aktyvumo padidėjimas

 

 

 

Anemija gali būti mikrocitinė, normocitinė arba makrocitinė ir dažnai yra susijusi su leukopenija. Tiriant kaulų čiulpus paprastai galima matyti būdingų žiedo formos sideroblastų (t. y. eritrocitų su geležies prisipildžiusiomis paranuklearinėmis mitochondrijomis). Tai gali būti ankstyva vario stokos išraiška ir greitai praeiti sumažinus cinko dozę. Šią mažakraujystę reikia diferencijuoti nuo hemolizinės anemijos, kuri dažnai pasireiškia dėl padidėjusios laisvo vario koncentracijos serume blogai gydant Wilson‘o ligą.

Dažniausias nepageidaujamas poveikis yra skrandžio dirginimas. Paprastai dirginimas labiausiai pasireiškia po pirmosios rytinės dozės ir praeina po kelių gydymo dienų. Dažniausiai simptomus gali sumažinti pirmosios dozės vartojimas priešpiečių laiku arba su nedideliu kiekiu baltymų.

Šarminės fosfatazės, amilazės ir lipazės aktyvumas serume gali padidėti po kelių gydymo savaičių; per vienerius arba dvejus gydymo metus jų koncentracija paprastai grįžta iki viršutinių normos ribų.

4.9 Perdozavimas

Aprašyti trys ūminio geriamųjų cinko druskų (sulfato ir gliukonato) perdozavimo atvejai. 35 metų moteris, išgėrusi 6 g cinko (40 kartų daugiau už rekomenduojamą gydomąją dozę) penktą dieną mirė; mirties priežastis buvo inkstų nepakankamumas, hemoraginis pankreatitas ir hiperglikeminė koma. Tokia pati dozė paaugliui nesukėlė jokių simptomų, išskyrus vėmimą; jis buvo gydomas žarnyno plovimu. Kito paauglio, išgėrusio 4 g cinko, kraujo serume po 5 valandų cinko koncentracija buvo apie 50 mg/l; jam pasireiškė tik stiprus šleikštulys, vėmimas ir galvos svaigimas.

Perdozavus preparato reikia kiek galima greičiau plauti skrandį arba sukelti vėmimą, kad būtų pašalintas neabsorbuotas cinkas. Jei cinko koncentracija plazmoje labai padidėjusi (> 10 mg/l), gali būti tikslinga gydyti sunkiuosius metalus sujungiančiais vaistais.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – kiti virškinimo sistemą ir metabolizmą veikiantys vaistai, ATC kodas – A16A X05.

Wilson‘o liga (hepatolentikulinė degeneracija) yra autosominis recesysivinis medžiagų apykaitos – vario išskyrimo iš kepenų į tulžį – sutrikimas. Vario kaupimasis kepenyse pažeidžia kepenų ląsteles ir galiausiai sukelia cirozę. Kai kepenų geba kaupti varį viršijama, jis patenka į kraują ir kitas organizmo vietas, pavyzdžiui, smegenis, dėl to atsiranda motorikos ir psichikos sutrikimų. Ligoniui gali aiškiausiai pasireikšti klinikiniai kepenų, nervų sistemos arba psichikos sutrikimo simptomai.

Veiklioji cinko acetato dihidrato dalis yra cinko katijonas, kuris žarnyne blokuoja su maistu gaunamo vario absorbciją ir organizme sekretuojamo vario reabsorbciją. Cinkas skatina enterocitus gaminti metalotioneiną – baltymą, kuris sujungia varį ir trukdo jam patekti į kraują. Atsisluoksniavus žarnų ląstelėms, sujungtas varis pasišalina su išmatomis.

Wilson‘o liga sergančių ligonių vario apykaitos farmakodinamikos tyrimais nustatytas bendrasis vario balansas ir radionuklidais žymėto vario kaupimas. Paaiškėjo, kad 150 mg Wilzin paros dozė, padalyta į tris dalis, veiksmingai mažina vario absorbciją ir sukelia neigiamą vario balansą.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Kadangi cinkas veikia vario absorbciją žarnų ląstelėse, cinko koncentracijos kraujyje farmakokinetiniai tyrimai neteikia vertingos informacijos apie jo biologinį pasisavinimą veikimo vietoje.

Cinkas absorbuojamas plonojoje žarnoje; jo absorbcijos kinetika rodo įsotinimo tendenciją didinant dozes. Frakcinė cinko absorbcija neigiamai koreliuoja su suvartojamu kiekiu. Vartojant įprastinį maistą (7–15 mg cinko per parą) jo absorbcija svyruoja nuo 30 % iki 60 %, o vartojant farmakologines 100 mg per parą dozes, sumažėja iki 7 %.

Kraujyje apie 80 % absorbuoto cinko patenka į eritrocitus, o likusioji dalis daugiausia susijungia su albuminu ir kitais plazmos baltymais. Kepenys yra pagrindinė cinko kaupimosi vieta; palaikomojo gydymo cinku laikotarpiu jo kiekis kepenyse būna padidėjęs.

Sveikam asmeniui išgėrus 45 mg cinko dozę, pastarojo pusinės eliminacijos iš plazmos laikas yra maždaug 1 valanda. Daugiausia cinko pasišalina su išmatomis ir palyginti mažai – su šlapimu ir prakaitu. Su išmatomis išsiskiria daugiausia neabsorbuoto, tačiau dalis – ir sekrecijos būdu į žarnyną patekusio cinko.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Atlikta cinko acetato ir kitų cinko druskų ikiklinikinių tyrimų. Pasirodė, kad įvairių cinko druskų ir įvairių gyvūnų rūšių farmakologinių ir toksikologinių tyrimų duomenys yra labai panašūs.

Išgerto cinko LD50 yra maždaug 300 mg/kg kūno svorio (apie 100–150 kartų daugiau už gydomąją dozę žmogui). Kartotinių cinko dozių toksinio poveikio tyrimais nustatyta, kad PPNK (pastebimo poveikio nesukeliantis kiekis) yra apie 95 mg/kg kūno svorio (apie 48 kartus daugiau už gydomąją dozę žmogui).

In vitro ir in vivo tyrimų duomenimis, jokio kliniškai reikšmingo genotoksinio cinko poveikio nepasireiškia.

Tiriant įvairių cinko druskų toksinį poveikį dauginimosi funkcijai, kliniškai svarbaus embriotoksinio, fetotoksinio ar teratogeninio poveikio nepastebėta.

Įprastinių cinko acetato dihidrato kancerogeninio poveikio tyrimų neatlikta.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Kapsulės turinys kukurūzų krakmolas magnio stearatas

Kapsulės dangalas

želatina,

titano dioksidas (E171) saulėlydžio geltonasis FCF (E110)

Spaustuviniai dažai

juodasis geležies oksidas (E172) šelakas

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Balti DTPE buteliukai su polipropileno ir DTPE uždoriu; buteliukuose yra užpildų (medvilnės gniužulėlių). Kiekviename buteliuke yra 250 kapsulių.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.

7. RINKODAROS TEISĖS TURĖTOJAS

Orphan Europe SARL

Immeuble “Le Wilson”

70 avenue du Général de Gaulle F-92800 Puteaux, Prancūzija

8. RINKODAROS PAŽYMĖJIMO NUMERIS

EU/1/04/286/002

9. RINKODAROS TEISĖS SUTEIKIMO / ATNAUJINIMO DATA

Rinkodaros teisės suteikimo data: 2004-10-13

Paskutinio atnaujinimo data: 2009-10-13

10. TEKSTO PERŽIŪROS DATA

Naujausią išsamią informaciją apie šį preparatą galite rasti Europos vaistų agentūros (EMEA) interneto svetainėje http://www.emea.europa.eu/

Pastabos

A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z
  • Žinynas
  • Get it on Google Play
  • Apie
  • Info on site by:

  • Presented by RXed.eu

  • 27558

    nurodyti receptiniai vaistai